Gyventojai neturi kur bėgti
Tai buvo prabanga, kurios Nina, Tatjana ir kiti gyventojai miestelyje neturi.
„Kur mes eitume? Neturime kur. Viskas, ką galime daryti, yra sėdėti čia, kęsti sprogimus ir laukti, kol jie galų gale mus užmuš. Mes tiesiogine to žodžio prasme laukiame, kol čia numirsime“, – sako Tatjana.
Dima tik pramerkė vieną akį, kai jo ginklo broliai mėgino suprasti, iš kurios vietos į juos šaudo snaiperis. „Šiandien yra rami diena“, – mestelėjo jis.
„Kai prasideda apšaudymas, žinoma, mes pradedame panikuoti. Bet kur galime eiti? Išlikome gyvi tik per stebuklą, – teigia Liubovė. – Mes paprasti ukrainiečiai. Kas yra tas, kuris nori, kad mes mirtume?“
„Visi šaudymai eina per mus. Jeigu puola miestą, mus apšaudo. Jeigu mūsų kariai atsako ugnimi, tai taip pat eina per mus. Mes įkalinti tarp dviejų ugnių“, – sako pensininkė Marija.
Tačiau nepaisant nuolatinio artilerijos apšaudymo, 28-osios brigados kariai atrodo gana ramūs. Snaiperių kulkos iš separatistų pusės sulaukia tik keiksmažodžių tirados ir susigūžimo apkasuose. Vienas jų – Dima – tik pramerkė vieną akį, kai jo ginklo broliai mėgino suprasti, iš kurios vietos į juos šaudo snaiperis. „Šiandien yra rami diena“, – mestelėjo jis.
