Mariupolio valstybiniame universitete studijuoja apie penkis tūkstančius studentų. Kelios dešimtys jų – iš užsienio valstybių.
Kai kurie šio universiteto studentai mokosi pagal mainų programą svetur.
O kiek tokiu būdu mokosi čia? Kol kas nė vieno. Visi užsieniečiai čia studijuoja savarankiškai, atvykę dėl asmeninių priežasčių. Per mainų programas į karo zoną niekas nenori.
Universiteto rektorius Konstantinas Balabanovas – graikų kilmės ir tikras Europos patriotas. Jis kiekviename aukšte iškabino Ukrainos ir Europos sąjungos vėliavas.
Beje, graikų Mariupolyje – devynios galybės. Taip susiklostė istoriškai. Skaičiuojama, kad mieste gyvena 110 tautybių atstovai.
Universitetas anksčiau vadinosi humanitariniu, tačiau, išplėtus studijų programų skaičių, tapo klasikiniu. Ši Alma mater gimė prieš 25-erius metus, kartu su savarankiška Ukrainos valstybe.
Studentai nesiveržia į rusiškomis „Grad“ raketomis kuriamą Donecko respubliką.
Rektoriaus koridoriuose sutikti neteko, tačiau jo rūpestį teko pajusti per dėstytojus.
Akivaizdu, kad šio universiteto studentai ir darbuotojai tikrai nesiveržia į rusiškomis „Grad“ raketomis kuriamą Donecko respubliką.
Nėra čia ir tautinės nesantaikos kurstymo. Daugelis studentų, kaip ir Mariupolio gyventojų, turi giminių Rusijoje arba yra kilę iš užgrobtos Donecko srities.
„Rusu kalba ir tautybė visoje Ukrainoje niekada nebuvo kliūtis. Rusijos žmonės – taip pat ne priešai. „Banderininkai“ – visiškas provokacinis pramanas“, – tikino dėstytoja, kurią vėliau teko sutikti kariams padedančių savanorių organizacijoje.
Europos ir Ukrainos vėliavos čia kabojo ir tuomet, kai mieste siautėjo ginkluoti teroristai.
Dėstytojai džiaugiasi, kad konfliktų, kol banditai šeimininkavo miesto tarybos pastate, pavyko išvengti.
Teroristai buvo užėmę kito universiteto vieną korpusą.
Tiesa, studentų dėl neramumų šiek tiek sumažėjo. Vieni nutraukė studijas ir laukia, kol baigsis karas. Pagausėjo studentų, kurie studijuoja nuotoliniu būdu.
Dėstytojai teigia, kad tokiu metu negali būti jokios kalbos apie sankcijas paskaitų nelankantiems studentams. Padėtis sudėtinga, tačiau faktas – mažai kas išsibėgiojo. Nėbuvo atleistas nė vienas dėstytojas. Studentai ir dėstytojai stengiasi išlaikyti tą patį studijų ritmą.
Kitos dvi mieste veikiančios aukštosios mokyklos yra daug senesnės ir tarsi vieno kūno organai – ruošia technologus čia vystomai metalo pramonei ir jūreivius vietiniam uostui.
MDU yra tarsi trečiasis brolis humanitaras, nuolat uždavinėjantis filosofinius klausimus, skatinantis jaunimą žvelgti toliau horizonto – už gamyklų dūmų ir anapus jūros.
Ši įstaiga Mariupolyje yra pažangios minties viltis.
Dėstytojai teigia, kad nemažai šio universiteto studentų dalyvavo Maidano aikštėje vykusiuose mitinguose, tačiau panašių mitingų savo mieste vengė. Bet kokia provokacija galėjo baigtis tragiškai.
Tikėtina, kad studentai dalyvavo ir rugpjūčio mėnesį vykusiiame Lenino paminklų vertime. Vienų šaltinių teigimu, tokių mieste buvo keturi. Per vieną naktį jų neliko.
Lenino paminklas virto taip, kad išdaužė granito plokštes.
Netoli universiteto stovėjęs Lenino paminklas virto taip, kad išdaužė šalia paklotas granito plokštes. „Leninas bandė padaryti sniego angelą“, – pokštavo studentai.
Mieste dar liko nemažai „sovietinio paveldo“. Dėstytojai teigia, kad jį bus sunku panaikinti, kol bus gyvas nors vienas karo veteranas.
Didžiulį susidomėjimą sukėlė idėja visus sovietmečio „balvonus“, užuot iš jų pasityčiojus, tvarkingai suvežtiį į vieną vietą ir sukurti kažką panašaus į Grūto parką.
Susitikimas su studentais vyko šiltai ir paprastai. Šviesioje patalpoje ant didžiulių langų buvo išeksponuoti Naujosios Akmenės ir Šiaulių moksleivių piešiniai. Juose vaikai daugiausiai vaizdavo Ukrainos ir Lietuvos vėliavas – tegyvuoja tautų draugystė.
Matome neteisybę ir mylime Ukrainą.
Studentams keliomis nuotraukomis ir pasakojimu buvo pristatyta Lietuva, Europos Sąjunga, NATO.
Tiesą sakant, studentai ir dėstytojai patys viską puikiai žinojo.
„Tai ne tas kontingentas, kuris visą laiką žiūri Rusijos propagandinius kanalus. Mes matome, kas iš tiesų dedasi pasaulyje. Matome neteisybę ir mylime Ukrainą“, – paaiškino viena dėstytoja.
Studentams kilo nemažai klausimų dėl spaudos laisvės. Domėjosi, ar Lietuvoje yra valstybinis transliuotojas, ir kokia jo paskirtis.
Taip pat klausė, ar Lietuvoje žurnalistai yra verčiami rašyti užsakomuosius, propagandinius straipsnius. Jei taip, ar tam pasipriešinusį žurnalistą apgintų profesinė sąjunga.
Domėjosi, kaip kovojama su tautinę neapykantą kurstančiais ar žmones kiršinančiais komentarais. Teiravosi, kokia informacija apie Ukrainą pasiekia Lietuvą.
