Mariupolio gyventojai teisybę apie 2014 metų gegužės 9 dienos įvykius oficialiai sužinojo tik prieš keletą dienų, kuomet viešumą pasiekė dokumentinis filmas apie tai.
Nuo minėtos dienos Mariupolyje vyko ištisa virtinė baisių dalykų, kuriuos vainikavo „Grad“ raketų kruša jau šių metų sausio pabaigoje.
Pergalės dienos mariupoliečiai laukė su baime – gal vėl viskas prasidės iš naujo? Šventės praėjo ramiai.
Tik sovietinę simboliką pakeitė aguonų žiedai, o pačią šventę Ukraina perkėlė į gegužės 8 dieną. Taip stengiamasi išvengti ryšio su sovietmečio tradicijomis, tačiau nepamiršti kare žuvusių ukrainiečių.
Pernai gegužės mėnesį į Mariupolį jau buvo koją įkėlusi vadinamoji DNR – „Donecko liaudies respublika“. Gegužės 9 dieną mieste vyko iš anksto sukurstytas ir suplanuotas prorusiškas mitingas, kuris baigėsi kruvina provokacija prie miesto policijos komisariato.
Karo pėdsakai matomi iki šiol
Filme atskleidžiama, kad Mariupolio policijos ginkluotas užgrobimas, eisena administracijos pastato link, kelių blokados ir visi aplinkiniai įvykiai buvo kruopščiai planuoti ir suderinti. O minia ėjo ten, kur ją vedė provokatoriai.
Prorusiško mitingo įaudrinti dalyviai judėjo miesto administracijos link. Ginkluotas smogikų būrys tuo metu bandė užimti policijos pastatą, kuriame posėdžiavo visų sukarintų struktūrų vadovybė.
Keletas pareigūnų iššoko iš trečio aukšto, tikėdamiesi taip išsigelbėti ir pakviesti pagalbą.
Vadai užsibarikadavo trečiame aukšte ir chaotiškai pradėjo kviesti pagalbą.
Keletas pareigūnų iššoko iš trečio aukšto, tikėdamiesi taip išsigelbėti.
Vaduoti savo viršininkų be jokios aiškios sistemos sugužėjo daugybė karių ir Nacionalinės gvardijos „Azovo“ pulko šarvuotis.
Mitinguojanti minia tradiciškai ėjo Lenino gatve. Keletas provokatorių lyg pamišę pradėjo šaukti, kad Ukrainos kariuomenė žudo policiją, nors iš tiesų – gelbėjo nuo užpuolikų. Taip žmonės buvo atvesti tiesiai prie kulkų.
Kodėl šovė šarvuotis?
Ugnį į antrą aukštą užėmusius smogikus paleido „Azovo“ šarvuotis. Tik dabar žmonėms paaiškinama, kodėl šarvuotis atidengė ugnį vidury miesto.
Antrame aukšte jau buvo įsitvirtinę smogikai su kulkosvaidžiu. Jie bet kurią akimirką galėjo pradėti šaudyti į čia susirinkusią ir isterijos apimtą minią.
Provokatorių medžiaga panaudota dokumentiniame filme.
Šarvuočio šūvis leido išgelbėti nemažai čia posėdžiavusių karinių struktūrų vadų ir priversti užpuolikus bėgti.
Vėliau dauguma jų buvo sulaikyti, apklausti ir teisiami.
Rusijos propaganda šį incidentą pateikė kaip taikių gyventojų iššaudymą. Buvo daugybė filmuojančių šį incidentą ir garsiai komentuojančių. Nemažai provokatorių nufilmuotos medžiagos panaudota dokumentiniame filme.
Po poros dienų vykusiame referendume įbauginti mariupoliečiai puolė balsuoti už „taikos nešėją Rusiją“ ir prieš „agresorę Ukrainą“.
Teroro ir baimės virtinė
Kas vyko vėliau? Likimas suvedė su Mariupolyje dirbančiu specialiųjų tarnybų darbuotoju Artiomu. Jis yra vienas iš tų, kurie moka valdyti kulkosvaidį, tačiau kariauja tušinuku, dokumentais ir protu.
Gegužės pabaigoje kariai atsiėmė miestą ir nuvijo DNR smogikus.
Artiomas priminė, kad iškart po gegužės 9 dienos įvykių vietiniai gyventojai pradėjo burtis į savanorių grupes, kurios pirmiausia – nenori karo.
Antra – nori gyventi Ukrainoje. Trečia – nepagailėtų ir savo gyvybių dėl gimtų namų išsaugojimo. Tokių aktyvių žmonių – tūkstančiai.
Savanoriai ne tik mitingavo, bet ir patys kasė apkasus palei Mariupolį, tuo parodydami, kad tupės juose, net jei neturės ginklų.
„Matant tokią situaciją, netrukus naujai suformuotam „Azovo“ pulkui buvo duota užduotis – išlaisvinti Mariupolį. Gegužės pabaigoje kariai atsiėmė miestą ir nuvijo DNR smogikus 15 kilometrų Rusijos link“, – pasakojo Artiomas.
„Grad“ kruša ant gyvenamųjų namų
Miestas tarsi atsikvėpė. Provokatoriai visais įmanomais būdais nešdinosi į DNR pusę. Daugelis nesėkmingai – buvo suimti.
Rugpjūčio 24-ąją, per Ukrainos nepriklausomybės dieną, Mariupolį pasiekė žinia – iš Rusijos palei Azovo jūrą pajudėjo Rusijos kariuomenės daliniai. Nuo Novoazovsko artėja prie Mariupolio.
Gyventojai masiškai pasileido bėgti iš miesto. Mūšių palei miestą iš tiesų buvo, tačiau gyventojus pasiekdavo tik sprogimų garsas.
„Manau, kad Putinas pabūgo žengti toliau, nes Rusijos kariuomenės buvimas buvo akivaizdus – nenorėjo susikompromituoti prieš tarptautinę visuomenę“, – tikina Artiomas.
Ant miesto kone pusantro kilometro spinduliu užgriuvo „Grad“ raketų kruša.
Nežiūrint į tokią sąlyginę ramybę, žmonės nesijautė saugūs. Dalis į Mariupolį negrįžo, o čia likusieji iki šiol gyvena „ant lagaminų“.
Sausio 24-ąją nutiko tai, ko labiausiai bijojo žmonės, – ant miesto kone pusantro kilometro spinduliu užgriuvo „Grad“ raketų kruša.
„Pirmasis Minsko susitarimas buvo sutryptas. O antrasis trypiamas iki šiol – kasdien fronte vyksta susišaudymai artilerine ugnimi. Užfiksuojami ir šūviai iš uždraustų ginklų – didesnio nei 100 milimetrų kalibro sviediniais“, – tikina Artiomas.
O kokia gegužės 9-oji buvo Donecke? „Iš Ukrainos belaisvių tyčiojęsis Givis ir ne prastesnis jo bendras Motorola buvo didžiausi didvyriai. Žmonės buvo vežami į paradą autobusais iš visos DNR. Tokius dalykus mačiau vaikystėje – sveiki atvykę į Sovietų Sąjungą“, – komentavo pašnekovas.
Kitas taikinys – Artemovskas?
Artiomo įžvalgos apie karo Ukrainoje eigą iki šiol visada pasitvirtindavo. Šią vasarą ir rudenį, anot jo, bus karšta.
„Tai laukinė orda. Nežinau, ką galvojate jūs, bet aš kovoju su Rusija. Jei atkovosime Donecką, ten ir gyvensiu. Nemanau, kad be karinių operacijų tai pavyktų padaryti. Gaila, kad to nepadarėme anksčiau, kai turėjome visas galimybes“, – teigia saugumo pareigūnas.
Tai laukinė orda. Nežinau, ką galvojate jūs, bet aš kovoju su Rusija.
Kadaise Donecke Artiomas turėjo puikų darbą, butą ir porą sklypų. Bendrauja su ten likusiais verslininkais, kurie tikėjosi, jog permainos atvers prekybos tiltus su Rusija.
Nieko panašaus – Ukraina neprekiauja su Donecku iš principo. Rusijos verslininkai vengia tiekti prekes, nes DNR yra nemoki.
Artiomo nuomone, aktyvus karinis konfliktas tęsis dar dvejus metus. Bus užpuldinėjami nedideli pasienio su DNR lopinėliai.
„Gali būti atakuoti Sčastjės ir Salidaro miestai. Realiausias jų taikinys – Artemovskas. Keletas smūgių gali įvykti Obdejevkoje ir Volnovachoje“, – dėstė savo mintis Artiomas.
