„Nebendraukite su jais, tegul sau sėdi“ – sako ukrainietis Jurijus, kai einame pro raudonai nudažytą metalinį narvą. Užrašas skelbia, kad anksčiau jame buvo saugomi dujų balionai.
Jurijus yra Ukrainos armijos 14-osios brigados 1-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono štabo karininkas.
Vyrukas atrodo geraširdis, apvaliu veidu, ukrainietiškai vešliais antakiais, trumpai skustais plaukais.
Žieminę kepurę jis užsimaukšlinęs ant pakaušio, automatą užsimetęs ant dešiniojo peties, todėl atrodo kaip medžiotojas iš rusiško filmo.
Prieš pusmetį jo dalinys buvo dislokuotas Marjinkos miestelyje, kuriame iki šiol ganosi separatistų žvalgai ir diversantai.
„O tai kas jie tokie? Separatistai?“, – klausiu Jurijaus, kai praeiname metalinį narvą su žmogystomis. Už grotų sėdi du siaubingi pavargėliai, murzini iki kojų pirštų, o veidai ištinę lyg Donbaso kalvos.
„Gal ir separai. Panašūs, a?“, – nusijuokia Jurijus.
Praeidamas ant pavargėlių pečių mačiau dulkėtus Ukrainos armijos antsiuvus.
„Jie – avatarai, – galiausiai paaiškina Jurijus. – Tokie pila iki pamėlynavimo.“
1 DALIS: Ukrainos patriotus terorizuoja prorusiški „partizanai“
Štabas – apšaudytoje gamykloje
Ketvirtadienio rytą karininkas Jurijus mus pasitiko prie Ukrainos armijos karių blokposto, iš kurio kontroliuojamas eismas Marjinkos gyvenvietėje.
Jis palydi mus į 1-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono štabą, kuris įkurtas apleistoje gamykloje.
Per naktį keliavome Charkovo savanorių mikroautobusu, kuris iki lubų buvo prikimštas paramos: maskuojančių tinklų, sausų sriubų, maistinio aliejaus, batų ir panašių dalykų. Gulėjome ant kietų dėžių ir šokinėjome kartu su jomis, kai mašina įpuldavo į ukrainietiškų kelių duobes.
Tikėjomės, kad po tokios kelionės galėsime bent kelias paras praleisti Marjinkoje, tačiau kariškiai turėjo savo nuomonę.
„Vakar po pietų nulinėje pozicijoje (priešakinėje, – 15min pastaba) pradėjo dirbti minosvaidžiai. Trys mano vyrai buvo sunkiai sužeisti, turėjome juos skubiai išvežti ir iki šiol neaišku, kuo jiems baigsis“, – pamokslauja 1-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas papulkininkis Michailas Michailovičius Prokopivas, kai Jurijus išdėsto jam mūsų planą.
Vadas atrodo griežtas: tvarkingai pakirptais kavaleristo ūsais, vešliais antakiais, tvirtu žvilgsniu ir šarvuota kakta, kurią dengia kariška kepurė su snapeliu.
Nulinėje pozicijoje mes negalėtume užtikrinti jūsų saugumo. Kasdien turime žuvusių, sužeistų, kasdien eina apšaudymai. Kai prasideda mūšis, ten vyrai eina kovoti, todėl jums net fiziškai nėra vietos, – sako papulkininkis M.Prokopivas.
„Nulinėje pozicijoje mes negalėtume užtikrinti jūsų saugumo. Kasdien turime žuvusių, sužeistų, kasdien eina apšaudymai. Kai prasideda mūšis, ten vyrai eina kovoti, todėl jums net fiziškai nėra vietos“, – susiraukęs kalba papulkininkis.
Į apleistos gamyklos kiemą iš dviejų aukštų plytinio pastato išeina būrys apsimiegojusių karininkų. Vieni skuba į tupyklą kiemą gale, o kiti – į rytinį štabo susirinkimą.
„Pakalbėsime vėliau, – sako bataliono vadas. – Jurijus aprodys mūsų pozicijas, o vėliau žiūrėsime, ką su jumis daryti.“
Rūstusis karininkas atsisveikina su mumis ir nueina. Jis dingsta to paties plytinio pastato kitoje laiptinėje. Ten įkurtas 1-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono štabas.
Tai – įprastas sovietinis daugiabutis, tokių pilna ir Lietuvos kaimuose. Šis išsiskiria tik tuo, kad apdėtas smėlio maišais, langai tvirtai užkalti, o virš štabo patalpos žiojėja raketos palikta kelių metrų skersmens skylė.
Išgarsėjo per taiką
2014 metų balandį, kai po Ukrainos rytus pradėjo plisti Rusijos separatistai, Marjinka buvo vienas pirmųjų užimtų miestelių.
Ši vieta nėra ypatinga strategiškai, ekonomiškai ar politiškai. Prieš Rusijos sukeltą karą čia gyveno apie 10 tūkst. gyventojų, veikė žemės ūkio bendrovė, kelios skurdžios krautuvės ir ta sovietinė gamykla, į kurią mus atsivedė Jurijus.
Marjinka nėra ypatinga strategiškai, ekonomiškai ar politiškai. Prieš Rusijos sukeltą karą čia gyveno apie 10 tūkst. gyventojų, veikė žemės ūkio bendrovė ir sovietinė gamykla.
Marjinka buvo svarbi tik tuo, kad stovi už 15 km nuo Donecko.
Aplink miestelį plyti laukai, stūkso kelios aukštumos, todėl tai geras poligonas separatistų tvirtovės puolimui.
Po kelių mėnesių, 2014 metų rugpjūtį, Ukrainos armija ir savanorių batalionai pradėjo plataus masto puolimą, per kurį atsikovojo didžiąją dalį separatistų užimtos teritorijos. Taip pat ir Marjinką.
Per susirėmimą žuvo 1 savanoris iš bataliono „Azov“, 14 karių buvo sužeisti. Dauguma nukentėjo per incidentą, kai ukrainiečių tankas užvažiavo ant minos.
Po mūšio savanorių bataliono „Azov“ kariai užsiropštė ant miestelio radijo bokšto ir iškėlė Ukrainos vėliavą. Ji plazda iki šiol.
Tada Ukrainos ir pasaulio akys buvo nukreiptos į Donecko oro uostą, Ilovaiską, Šyrokynę ir kitas nuožmias kautynes, todėl Marjinkos pavadinimą žinojo tik ten dislokuoti kariai ir vietiniai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ukrainą gelbėję jaunuoliai po pusantrų metų jaučiasi atstumti
Taip buvo iki 2015 metų birželio 3-osios.
2 val. nakties Rusijos kareiviai ir separatistai pradėjo smarkų miestelio apšaudymą. Tai buvo labai netikėta. Iki tos akimirkos vadinamieji Minsko taikos susitarimai veikė bent jau iš dalies – vyko smulkūs susišaudymai, bet nebuvo naudojama sunkioji ginkluotė.
Apie valandą ant Marjinkos krito rusiškos artilerijos sviediniai, raketos, minosvaidžiai, griaudėjo tankų pabūklai. O tada prasidėjo puolimas, kuriame dalyvavo apie 1 tūkst. separatistų, žlegėjo tankai ir šarvuočiai.
Prieš užpuolikus stojo Ukrainos armijos 28-osios brigados kariai ir savanoriai iš bataliono „Azov“.
Intensyvi kova tęsėsi apie 12 valandų, o tada užpuolikai atsitraukė, neužėmę nė vienos gatvės.
Apie valandą ant Marjinkos krito rusiškos artilerijos sviediniai, raketos, minosvaidžiai, griaudėjo tankų pabūklai. O tada prasidėjo puolimas, kuriame dalyvavo apie 1 tūkst. separatistų, žlegėjo tankai ir šarvuočiai.
ESBO stebėtojai teigė, kad buvo nukauti 5 ukrainiečiai, 15 separatistų ir 6 gyventojai. Per puolimą buvo sužeisti 39 ukrainiečiai, 185 separatistai ir 38 gyventojai.
Po kelių dienų, birželio 8-ąją, separatistai vėl pabandė užimti kelias Marjinkos gatves, tačiau greitai atsitraukė nieko nepešę.
Mūšis dėl Marjinkos vėl atkreipė pasaulio dėmesį į Rusijos sukeltą karą.
Atrodė, kad dalis Vakarų politikų ir žurnalistų nustebo sužinoję, kad Minsko taikos susitarimai neveikia.
Dabar pasaulis vėl užmiršo Marjinką, nes didelės kautynės čia nebevyksta. Tačiau vadinamoji taika ir toliau skabo žmonių gyvybes.
Tik jau gerokai tyliau, kad neišgirstų likęs pasaulis.
Po žeme gyvena su žiurkėmis
Jurijus atveža mus pas 1-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono šaulių būrį, kuris saugo Marjinkos vakarinį flangą.
Ši gynybinė linija, tai – apkasų ir blindažų sistema, išrausta priemiesčio laukuose. Ji eina palei apšaudytą tarpmiestinį kelią, kuriuo kartais praburzgia civilių mašinos.
Mus apspinta frontininkai. Urzgiantys, sulinkę, su cigaretėmis dantyse.
Jaučiuosi lyg apsuptas vilkų gaujos.
Išgirdęs, kad mes žurnalistai, ukrainietis šaukiniu Niko suraukia mėsingą nosį ir riebiai nusispjauna. Jis atrodo toks pasibjaurėjęs, kad net iššiepia auksinius dantis. Jie dera prie brūkšninio kodo tatuiruotės, kuri išraižyta ant sprando.
Tikrai nenorėtum sunervinti tokio vyruko, bet jau vėlu.
„Mane užp**a žurnaliūgos, – švokščia it smauglys, įsmeigęs rudas akutes į mane. – Atvažiuojat su savo kameromis, parodot visus laimingus, išsišiepusius kaip sanatorijoje. Čia jums bl** safaris! O kad kiekvieną dieną lavonus iš čia sunkvežimiais išvežame, tai jūs nepasakojate.“
Tyliu. Galiu suprasti, kodėl smauglys toks įnirtęs.
Jau pusę metų tie vyrukai gyvena įsirausę į Donbaso juodžemį.
Frontininkai miega blindažuose, kurie iškasti maždaug 2-3 metrų gylyje. Tai ankšti urvai, kuriuose stovi dviaukštės lovos, krosnelės, styro elektros laidai, šventųjų paveikslėliai, net televizoriai.
Ankštuose blindažuose spaudžiasi po 3-8 karius, todėl urvuose dvokia drėgme, pelėsiais, sušvinkusiomis kojinėmis, prakaitu.
„Ak tu, teroriste, o aš tau maisto duodu!“, – juokdamasis sako frontininkas savo jauniklei katei, kurią atsivežė iš Ternopolio miesto.
Vyrukas kiurkso dviaukštės lovos apačioje ir žiūri, kaip plėšrūnė galinėmis kojytėmis plaka jo ranką.
Kovą apatiškai stebi frontininkas, gulintis lovos antrajame aukšte. Jis taip arti lubų, kad, rodos, galėtų jas paliesti nosimi.
Blindažuose frontininkai pamiega, nubunda, pavalgo, išgeria arbatos, parūko, pažaidžia kortomis, išvaiko žiurkes ir peles, vėl atsigula, vėl užmiega.
„Būna: atsibundi, atsimerki, o ant krūtinės va tokia žiurkė tupi, – pasakoja karininkas Jurijus, kuris mus atvežė į šią poziciją. – Tai ką, numuši ranka ir miegi toliau.“
Frontininkų urvus jungia apkasų linijos, kuriose telkšo pavasario lietūs.
Brendant apkasai siurbiasi prie padų lyg bandydami pargriauti ir sukimšti tave.
Per apšaudymus ukrainiečiai klampoja į geriau apsaugotas apkasų vietas. Tokios „atspariosios ugniavietės“ konstruojamos iš statybinių šiukšlių: metalinių vamzdžių, kelmų, betono plokščių, skardos, plytų.
„Matot, čia jums ne sanatorija, bl**“, – jau ramiau sako Niko, ilga lyg irklas ranka braukdamas per apkasų liniją.
Jis netgi atkiša man cigarečių pakelį.
Ukrainos karių gyvenimas nėra panašus į Antrojo pasaulinio karo laikus. Labiau primena Pirmąjį pasaulinį.
Šalia mūsų kažkoks karys pradeda kapoti malkas. Atrodo, kad tai daro iš nuobodulio. Suskaldo porą sausuolių, numeta kirvį ant žemės, užsidega cigaretę, įšoka į apkasą ir dingsta kemsyne.
„Va, matai, kokie pas mus sportsmenai! – žvengia Niko, žiūrėdamas į malkas. – O gal tikrai kaip sanatorijoje!“
Sunkiausia padėtis – internate ir fermoje
Panašiomis sąlygomis Marjinkoje gyvena daugelis frontininkų, nes apkasai ir blindažai išrausti aplink visą miestelį: linijos vagoja priemiesčių laukus, pamiškes, išlaužytus miškelius, aplinkinius kaimus ir vienkiemius.
Šiuo metu Marjinkos apkasuose mirksta Ukrainos armijos 14-osios ir 93-osios brigadų kariai.
Jie buvo dislokuoti 2015 metų rugpjūtį ir gruodį, kai iš miesto atsitraukė 28-oji brigada ir savanorių batalionas „Azov“, atlaikę netikėtą Rusijos separatistų puolimą.
„Pirmaisiais mėnesiais buvome dislokuoti internate. Tada buvo labai sunku, šaudė dieną ir naktį. O čia ramu, beveik užfrontė“, – sako 1-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vyresnysis šaulys Mažylis, kurį sutikome gynybinėje linijoje Marjinkos pietvakariuose.
Šis ukrainietis – aukštas ir apvalus, todėl jo šaukinys skamba sarkastiškai. Mažylis nešioja kazokišką šukuoseną, bet man atrodo, kad ji nedera prie didžiulės makaulės.
Į Marjinką jis atvyko prieš pusmetį.
Mažylio būrys buvo dislokuotas vadinamajame internate. Prieš karą ten buvo vidurinė mokykla ir bendrabutis. Šiuo metu tai yra taktiškai svarbus Marjinkos objektas.
„Internatas yra priešakinėse linijose, nuo jo gerai matyti separų pozicijos. Todėl jie nuolat ten šaudo, siunčia diversantų grupes, snaiperiai dirba, – mosuodamas rankomis pasakoja Mažylis. – Ten nepailsėsi. Pašikti, atleiskite už pasakymą, kartais neduoda.“
Ukrainietis pasakojo, kad vieną naktį prie internato prasiskverbė grupė separatistų. Kilo susirėmimas, kažkas iššovė iš granatsvaidžio ir pataikė į mokyklos sieną. Prie jos stovėjo Mažylio draugas Romka. Sprogimas nuplėšė vyruko ranką.
To paties būrio seržantas Meška per vieną apšaudymą buvo internato kieme. Pradėjo kristi minos, ukrainietis puolė slėptis, tačiau buvo nublokštas sprogimo. Jis patyrė sunkią kontuziją ir išprotėjo.
„Daug mūsiškių po internato iškeliavo į Dnepropetrovską“, – kalba Mažylis, žiūrėdamas į kažkokį užverstą apkasą.
Pažiūriu ir aš. Apkasu bėga laukinė pelė. Ji bando išsilaikyti ant trupančių juodžemio smilčių, tačiau galiausiai nusirita į dugną.
„O kas Dnepropetrovske?“, – klausiu Mažylio.
„Kapinės, ligoninė“, – sako ukrainietis.
Staiga horizonte pasigirsta galingi sprogimai, net žemė suvirpa.
„O, Marjinką dengia!“ – išgirdęs šūvius šukteli Mažylis.
Maždaug už 2-5 kilometrų ant miesto krenta 120 mm minosvaidžių minos. Pradžioje 5-7 sprogimai, akimirka tylos, o tada – dar tiek pat griausmo.
„Tai ne „gradai“. Šį rytą „gradais“ jie iš tos palaukės šaudė. Raketos per mūsų pozicijas skrido į miestą, net paleidimą girdėjome“, – ramiai kalba Mažylis, fone griaudint minosvaidžiams.
Prie mūsų pribėga jo būrio vadas Fleksas. Jis susijaudinęs. Ne išsigandęs ar sunerimęs, bet įsiutęs.
„Broliai lietuviai, filmuokite, kokia čia pas mus taika!“ – putojasi patyręs karininkas, rodydamas į apšaudomą Marjinkos pusę.
Per raciją praneša, kad minos krenta ant vadinamosios fermos. Tai dar vienas taktiškai svarbus objektas, kurį separatistai bando išmušti iš ukrainiečių.
Prieš karą ten buvo įkurta žemės ūkio bendrovė, tačiau per susirėmimus ir apšaudymus pastatų kompleksas buvo nušluotas nuo žemės. Bet per fermos griuvėsius eina kelias į molio aukštumą, nuo kurios matyti visa Marjinka ir apylinkės.
„Į juos šaudo kiekvieną dieną, o mūsų čia niekam nereikia“, – sako Mažylio draugas Aleksandras, kuris iki šiol tyliai klausė mūsų pokalbio. Fronte jis jau 13 mėnesių.
Užgrūdintas kariškis sako, kad separatistų pozicijos yra už 900 metrų nuo mūsų.
Nusiveda mane į skurdų miškelį šalia ukrainiečių pozicijos ir pro medžius parodo į kažkokią laukymę tolumoje.
„Ten jau separai. O šitas laukas tarp mūsų – užminuotas. Pradžioje separai minavo, vėliau mūsiškiai. Aišku, kaip visada, žemėlapius pametė ir dabar niekas nežino, kur tos minos užkastos“, – nusispjauna Aleksandras.
Ukrainos armijos problema – girtuoklystė
Dievo užmirštus Donbaso laukus nutvieskia vakaro saulė. Lyg separatistų raketos būtų pradūrusios pilkų debesų plutą.
Skriejame tolyn nuo Marjinkos į kažkokį kaimelį, kuriame stovi 1-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono priešlėktuvinės artilerijos būrys.
Suprantu, kad tai nėra užfrontė, nes pro mašinos langus švilpia sugriauti kaimai ir Ukrainos karių pozicijos.
Tas pašėlęs vyrukas lekia priešais mūsų automobilį apsižergęs senovinį motociklą su lopšiu, kuriame sėdi kulkosvaidininkas.
Karininkas užsimaukšlinęs juodą šalmą ir didžiulius senovinius akinius, todėl atrodo kaip Vermachto kareivis.
Priešlėktuvinės artilerijos būriui vadovauja leitenantas Viktoras Kucharčiukas šaukiniu Dangus.
Tas pašėlęs vyrukas lekia priešais mūsų automobilį apsižergęs senovinį motociklą su lopšiu. Šalia jo sėdi kulkosvaidininkas.
Karininkas užsimaukšlinęs juodą šalmą ir didžiulius senovinius akinius, todėl atrodo kaip Vermachto kareivis.
„Jeigu vietiniai pamatys – iš kojų nukris. Tikrai pagalvos, kad fašistai atvažiavo“, – kvatoja mus lydintis karininkas Jurijus.
Važiuojame pro Ukrainos karių blokpostą, kai Dangus ištiesia dešinę ranką lyg nacistiškai saliutuotų ir pasisveikina su budinčiais kariais.
Prapliumpame juoktis. Visi suprantame, kad motociklininkas šaiposi iš Kremliaus propagandos pasakų apie Ukrainoje atgimstantį fašizmą.
„Blokpostuose aš visada taip sveikinuosi, – juokiasi Dangus, lipdamas nuo motociklo. – Mane visi jau pažįsta, kai kur net slaptažodžio nebeprašo.“
Karininkas pasakoja, kad juodą motociklą su lopšiu gavo Debalcevėje. Jis ten tarnavo apie pusmetį ir buvo apdovanotas, nes iš katilo išvedė savo vyrus.
„Debalcevėje supratau, kad kuo žmogaus galvoje daugiau košės, tuo jis ištvermingesnis. Pas mus būryje buvo filosofas, rašytojas, korespondentas. Jie buvo tikri savanoriai, labai motyvuoti, drąsūs, negerdavo“, – pasakoja Dangus ir po akimirkos karčiai nusispjauna.
Nusispjauna, nes jo užgrūdinti kariai jau atsargoje, o girtuoklystės – didelė Ukrainos armijos problema.
Tokia didelė, kad ukrainiečiai kariai netgi sukūrė specialų antsiuvą, kurį privalo nešioti girtuokliai: „Avataras – be mūsų geriau“.
2015 metais Ukrainos generolai nusprendė atitraukti savanorių batalionus iš fronto ir palikti tik reguliariosios kariuomenės dalinius.
Tai padėjo susigrąžinti situacijos kontrolę ir sukurti veikiančią gynybos sistemą. Tačiau iškilo nauja problema.
Šiuo metu Ukrainą gina kariai profesionalai ir šauktiniai. Pastarieji į frontą dažnai eina per prievartą ir gauna skurdų atlyginimą.
„Dauguma mobilizuotųjų nenorėjo kariauti, todėl koks ketvirtadalis juodai pila. Būna atvejų, kai jie miršta nuo gėrimo arba netyčia nusišauna. Ir tu jų niekaip nepriversi kariauti, neišgąsdinsi jokiais karo tribunolais! Juk čia ne karas, čia antiteroristinė operacija! – sarkastiškai sako Dangus. – Ačiū Dievui, man pavyko atsikratyti visų avatarų, kuriuos valdžia bandė įkišti.“
Tą ketvirtadienį mes aplankėme 5 ukrainiečių padalinius ir beveik kiekviename matėme sutinusių pavargėlių, kurie tiktų į tą raudonąjį narvą prie karininkų barako.
Jau vėliau Kijeve kalbėjome su Ukrainos krizių media centro atstovu pulkininku Andrejumi Lysenka, kuris pripažino, kad girtavimas yra didelė problema.
Dalis pašauktų vyrų jau anksčiau turėjo problemų su alkoholių. Kiti pradėjo girtauti fronte.
Teisiškai beveik neįmanoma jų sudrausminti. Vadinamieji avatarai netenka mėnesinio atlyginimo, tačiau daugeliui į tai nusispjauti, nes frontininkas per mėnesį uždirba vos 1,2 tūkst. grivinų – apie 40 eurų.
A.Lysenko patvirtino, kad fronte daugėja atveju, kai girti šauktiniai miršta nuo persigėrimo, netyčia nusišauna, susižeidžia arba net sužeidžia kitus karius.
„Ir mes čia vakarais išgeriame po 50 ar 100 gramų. Bet savo vyrams visada sakau: galima išgerti, o ne gerti. Sėdėdamas fronte tu negali būti apsvaigęs, neadekvatus“, – pamokslauja Dangus.
Stovime prie sulinkusios trobos, kurioje gyvena karininkas ir keli jo bendražygiai.
Kieme pakvimpa naminiu maistu. Kažkoks eilinis stovi prie lauko krosnelės, minko kiaulienos faršą ir keptuvėje spirgina kotletus.
Vakaro saulė ritasi per minų lauką, kuris plyti priešais sulinkusią trobą.
Tolumoje ant kelio rūko budintys kariai. Už jų blizga sugriautos gamyklos stogas, sako, kad ten slepiasi separatistų žvalgai.
„Debalcevėje per pusę metų aš išnaudojau 6 tūkst. šovinių, – sako Dangus, žiūrėdamas į priešų pozicijas. – Tai reiškia, kad mes šaudėme tik po minutę per dieną. Mažai, ar ne? Bet per tą laiką mes išvedėme iš rikiuotės BTR ir sunaikinome separatistų aprūpinimo koloną. Šaudyti reikia efektyviai.“
Eilinis praneša, kad valgiai jau paruošti.
Dangus mus pakviečia į sulinkusią trobą.
Viduje ankšta kaip blindaže, tačiau šilta ir kvepia kepiniais.
Kitame kambaryje televizorius praneša, kad separatistai paleido ukrainietę žurnalistę, kuri buvo kalinama apie metus.
„Pakelkime už ramybę, – sako Dangus ir į taureles visiems įpila jo kaime išvarytos pipirinės. – Žinote, gyvenimas fronte turi keistą savybę. Galiausiai, jis visiems pradeda patikti. Namuose pasidaro tuščia, norisi grįžti pas vyrus. Todėl, duok Dieve, kad visuomet būtų tokia tyla kaip šį vakarą.“
* * *
Išlendame iš trobos.
Saulė slepiasi ir kyla vėjas. Jaučiu, kad į veidą braižosi dulkės ir tykšta lašai nuo kieme besiplaikstančių skalbinių.
Jurijus su kažkuo pakalbėjo mobiliuoju telefonu ir dabar artinasi prie mūsų su Vidmantu.
„Skambino bataliono vadas, – sako Jurijus. – Šį vakarą miegosite priešakinėse.“
ANTROS DALIES PABAIGA
TREČIĄJĄ DALĮ SKAITYKITE ČIA
