„Minosvaidis?“ – po kelių akimirkų klausiu ukrainiečių karių, kurie sėdi aplink virtuvės stalą.
Patalpoje taip prirūkyta, kad ratilai plaukia lyg dūmai po sprogimo.
„Ne, povamzdinė granata“, – atsako Olegas ir toliau klauso įtempęs ausis.
Sušnirpščia ant stalo stovinti racija. Apkasuose budintis karys praneša, kad iš rusų pozicijų atskrido kelios „kalašnikovo“ povamzdinės granatos, tačiau dabar frontas nutilo, priešas nejuda.
Lengviau atsidūstame. Virtuvėje vėl pradeda traškėti taburetės, cvaksi žiebtuvėliai, kariai ukrainietiškai aptaria situaciją ir papsi cigaretes.
„Bando išprovokuoti, kad atsišaudytume“, – sako Olegas.
To vyruko šaukinys Sanitaras. Sako, kad kulkosvaidžiu jis gali išgydyti nuo separatizmo. Tikrai neabejoju jo medicininiais sugebėjimais.
Keistas, nes ištisas valandas sėdėjome Marjinkos pakraštyje, Telmano gatvėje, apgriuvusios trobos virtuvėje, kurioje taip ankšta, kad buvo galima tik valgyti, rūkyti, kalbėtis ir laukti rusų apšaudymų.
Olegas yra jaunas ukrainietis, kuris nenorėjo kariauti, bet buvo pašauktas. Jis pasižymėjo mūšio lauke ir tapo Marjinkos priešakinės gynybinės linijos vadu.
Su Olego vyrais praleidome dvi keistas dienas.
Keistas, nes ištisas valandas sėdėjome Marjinkos pakraštyje, Telmano gatvėje, apgriuvusios trobos virtuvėje. Joje taip ankšta, kad buvo galima tik valgyti, rūkyti, kalbėtis ir laukti apšaudymų.
Iš esmės, tik tai ir darėme.
Ai, tiesa, dar mūsų virtuvėje Olegas išmalė snukį vienam kareivai, kuris prisilakė per budėjimą apkasuose, tačiau tai nutiko vėliau.
Pirmiausiai tą ketvirtadienio vakarą mes su fotografu Vidmantu Balkūnu skriejome greitosios pagalbos automobiliu ir išpūtę akis stebėjome, kaip vairuotojas išjungęs priekinius žibintus nardo tamsiomis Marjinkos gatvėmis.
1 DALIS: Ukrainos patriotus terorizuoja prorusiški „partizanai“
2 DALIS: Frontininkus žudo separatistų artilerija ir girtuokliavimas
Lietuviškai pramoko Afganistane
Kelias minutes smarkiai kratomės ir linguojame greitosios pagalbos automobilio salone. Nosį riečia aitrus vaistų kvapas, po kojomis mėtosi dėžės su tvarsčiais ir švirkštais. Salone sukraukti ir neštuvai, ant jų sėdi keli 14-osios brigados 1-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai.
Jie keliauja į Marjinkos priešakines linijas. Mes taip pat.
Pakeliu savo kūną, ant kurio kiurkso 15 kg sverianti šarvinė liemenė, ir pažiūriu pro mašinos priekinį langą. Juoda naktis, nė menkiausio žiburio.
Pastaruosius kelis mėnesius Marjinkos šiaurinė ir vakarinė dalys yra smarkiai apšaudomos, kartais čia įvyksta susirėmimai, todėl Telmano, Spalio, Lenino, Taraso Ševčenkos gatvės skendi visiškoje tamsoje.
Namų langai aklinai užkalti, mašinos važiuoja be žibintų, o cigarečių liepsnelės spirga delnuose.
Greitosios pagalbos automobilis sustoja. Kažkoks išstypęs Ukrainos armijos leitenantas pamoja ranka ir mes šokame į tamsą.
Apsidairau. Nors į akį durk. Įžiūriu pastatų siluetus, kuriuos išryškina tamsiai mėlynas dangus.
Aplink mirtina tyla. Karo nusiaubtuose miestuose ji visuomet nustebina. Aplink save matai daugiabučius, trobas, kelio ženklus, šulinius, medžius, šaligatvius, paliktas mašinas ir kitokius civilizacijos simbolius, tačiau prakeiktoji mirtis juos laiko grubiai užčiaupusi.
Karo nusiaubtuose miestuose ji visuomet nustebina. Aplink save matai daugiabučius, trobas, kelio ženklus, šulinius, medžius ir kitokius civilizacijos ženklus, tačiau prakeiktoji mirtis juos laiko grubiai užčiaupusi.
Pasidaro jaukiau, kai tolumoje suloja šunėkas.
„Vaikinai, o jūs iš Lietuvos, – žvaliai sako leitenantas, kuris išlipo kartu su mumis. Išgirdęs teigiamą atsakymą jis staiga prabyla lietuviškai: – Labą dieną, gerą dieną! Ačiū ačiū!“
Jis čiauškėjo taip energingai ir smagiai, kad išvaikė įtampą ir net prajuokino.
Pasirodo, karininkas dalyvavo ISAF misijoje Afganistane.
Ukrainietis tarnavo su Lietuvos kariais.
Leitenantas dar spėja papasakoti, kad prieš kelerius metus lankėsi Vilniuje ir Šiauliuose, tačiau tada mūsų pokalbį nutraukia greitosios pagalbos vairuotojas – jiems jau reikia važiuoti.
„O tai mes ne su jumis?“ – klausiu nustebęs. Tiesą sakant, norėjau, kad liktume su juo. Karininkas atrodė išsilavinęs, vakarietiškas, matęs skirtingų karų, tad būtų įdomus pašnekovas ir su juo jausčiausi saugus.
„Ne, jūsų ateina pasitikti“, – sako leitenantas ir parodo į tamsą. Tik dabar pamatau, kad Lenino gatve atslenka ginkluotas siluetas.
Malonusis karininkas papurto mums rankas, palinki sugrįžti sveikiems ir šoka į greitosios pagalbos automobilį.
Mašina akimirksniu pradingsta tamsoje, tik kurį laiką dar girdime plerpiantį variklį.
Snaiperių medžioklės plotas
Iš tamsos išnyra ukrainietis karys. Jis vilki vadinamąją separatistų uniformą, atrodo pavargęs, apatiškas, beveik nekalba. Net tamsoje matau ratilus po akimis ir kuprotą laikyseną.
Vaikinas sutraukia cigaretės galą, numeta nuorūką ant gatvės, sutrypia sunkiu batu ir be žodžių paspaudžia mums rankas.
Jokių „Šlovė Ukrainai!“, jokių draugiškų pasisveikinimų, jokių pokštų.
Per savo keliones jau buvau sutikęs karių, kurie mėnesių mėnesius kovojo priešakinėse linijose.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nuožmūs kazokai iš „Tornado“ bataliono priverčia bėgti net Rusijos desantą
Tokiems vyrukams pasaulis jau neberūpėjo. Jie nesuko galvos dėl to, kad bendrauja su žurnalistu, jiems nerūpėjo, ką tu pamatysi, ką parašysi, kas tau nutiks.
Tiesiog, gyvenime į juos per daug šaudė, kad kvaršintų galvą dėl tokių smulkmenų.
„Einam“, – sako karys ir nelaukdamas atsakymo patraukia atgal iš kur atėjęs, į Lenino gatvės tamsą.
Mus pasitikęs karys – Olegas. Marjinkos priešakinių pozicijų vadas, kuris mokėjo gydyti nuo separatizmo.
Ukrainiečio oda primena švitrinį popierių. Raudonos dėmės išduoda įtampą, nemigą, litrus kavos ir tonas cigarečių.
Vaikino veidas kartais nevalingai sutrūkčioja ir akimirkai į paviršių išnyra pamėkliškos grimasos. Lyg raumenys būtų išsaugoję prisiminimus apie patirtus išgyvenimus.
Vaikino veidas kartais nevalingai sutrūkčioja ir akimirkai į paviršių išnyra pamėkliškos grimasos. Lyg raumenys būtų išsaugoję prisiminimus apie patirtus išgyvenimus.
Nustembu sužinojęs, kad jam vos 26 metai, atrodo dešimtmečiu vyresnis.
Į Ukrainos armiją Olegas buvo pašauktas prieš 9 mėnesius.
Po mokymų jo padalinys buvo išsiųstas į pietuose esantį Mariupolį. Ten nebuvo didelių susirėmimų, tačiau 2 mėnesius ukrainiečių pozicijas talžė rusų sunkioji artilerija.
Prieš pusmetį Olegas ir jo vyrai buvo perkelti į Marjinką. Į priešakinę apkasų liniją Telmano gatvėje, kuri vinguriuoja palei Osykovo upės dešinįjį krantą.
Kitoje pusėje, už 150–400 metrų, – Rusijos armijos ir separatistų pozicijos. Taip arti, kad dieną net nereikia žiūronų.
„Eikite viena linija paskui mane, – sako Olegas, kai iš Lenino gatvės pasukame į dešinę. Prieš mus atsiveria kažkokia siaura gatvelė, kuri leidžiasi nuo kalvos į paupį. – Jų snaiperiai šitą gatvę kiaurai peršaudo.“
Pažiūriu į tamsą, kur parodė Olegas.
Už puskilometrio naktiniame danguje linguoja medžių viršūnės. Horizonte matyti kalvos linkis, pramoninių pastatų kontūrai. Mirtina tyla, net ošimo nesigirdi.
Negaliu iki galo suvokti, kad einu snaiperių medžioklės lauku. Atrodo, kad nejaučiu baimės, tačiau kūną muša karštis, drėksta kakta, girdžiu po šarvine liemene dunksinčią širdį ir savo bendrakeleivių šnopavimą.
Prieš mėnesi šia gatve ėjo du Olego kariai. Jie dėvėjo šalmus ir šarvines liemenes, buvo susigūžę, tačiau snaiperio kulka vis tiek pataikė vienam į galvą.
Jaunas vyras buvo sunkiai sužeistas. Jis mirė draugams ant rankų.
„Galvas žemiau“, – sako Olegas.
Lėtai slenkame išmaurota gatve. Tamsoje baltuoja trobų griuvėsiai, raketų ir minų paliktos duobes, sprogimų nupūstos tvoros, šiukšlės, sudegę „Žiguliai“.
Iš vienos trobos kamino į dangų pupsi dūmai.
„Čia gyvena žmonės?“ – klausiu pusbalsiu tarsi tie snaiperiai tolumoje galėtų išgirsti.
„Taip, kažkiek dar gyvena“, – normaliu balsu atsako Olegas.
Staiga netoliese pradeda skalyti šuo. Matyt, išgirdo mūsų šnopavimą. Po kelių akimirkų tam bjaurybei atsako dar keli šunėkai ir palei visą fronto liniją pasileidžia klaikus keturkojų choras.
Staiga netoliese pradeda skalyti šuo. Matyt, išgirdo mūsų šnopavimą. Po kelių akimirkų tam bjaurybei atsako dar keli šunėkai ir palei visą fronto liniją pasileidžia klaikus keturkojų choras.
Jaučiu, kad širdis pradeda plakti greičiau. Atrodo, kad tie prakeikti šunėkai atkreips snaiperių dėmesį ir iš kitapus upės pradės švilpti kulkos.
„Į kairę, – sako Olegas. Karys įsijungia raciją, kabančią ant krūtinės, ir praneša savo bendražygiams: – Čia mes, ramiai.“
Pasukame į Telmano gatvę, kuri vingiuoja palei Osykovo upę.
Žinau, kad dabar esame tik už kelių šimtų metrų nuo Rusijos armijos pozicijų, tačiau slenkame pasislėpę už trobų ir griuvėsių, todėl jaučiuosi saugesnis.
6 mėnesiai virtuvėje
Pasukame į trobos kiemą. Tamsoje užkliūvu už kažkokių daiktų, subarška, tada kelis kartus suklumpu pavasario ir sprogimų išraustose duobėse.
Po kelių akimirkų blaškymosi juodymėje pamatau, kad atsiveria šviesos lopinėlis.
Trobos durys kliba, todėl prie įėjimo kabo vilnonis apklotas. Jis turi sulaikyti krosnelės šilumą.
Praskleidžiame užuolaidą ir patenkame į ankštą frontininkų virtuvę, kurioje taip tirštai prirūkyta, kad reikia pamosikuoti rankomis.
Mus iškart užpuola skardus skalijimas. Nuo klaikaus garso susiraukia ir vadas Olegas, ir virtuvėje tūnantys frontininkai.
„Ai, Niko, baik!“ – suinkščia kažkuris iš jų. Kariai į mus nekreipia dėmesio, visi žiūri į rudą kiemsargę, kuri su pasimėgavimu skaldo aukštas natas.
Niko yra tikra priešakinių linijų numylėtinė. Olego vyrai ją nusipirko iš kažkokio Mariupolio ūkininko už vieną griviną, už 3 euro centus. Tai įvyko pirmąją jų dieną fronte, todėl Niko yra tikra karių deivė.
Olegas kitiems neaiškina, kas mes tokie, iškart nuveda į ankštą miegamąjį ir parodo, kur numesti daiktus.
Kambaryje stovi dviaukščiai gultai, iš kurių į mus pakyla pavargę žvilgsniai.
Miegamajame guli šarvinės liemenės, šalmai, stovi ginklai, dėžė su vaistais, mėtosi kažkokie skudurai, šlepetės ir drabužiai. Prie sienos su raštuotu kilimu džiūsta skalbiniai ir stovi mažas televizorius.
Priešakinėse pozicijose galima matyti tik kelias Rusijos televizijas ir separatistų propagandinį kanalą, per kurį ukrainiečiai dieną ir naktį raginami pasiduoti.
„Įjunk jiems separų televiziją, tegul pažiūri“, – pasigirsta storas balsas nuo kažkurio gulto. Kažkas nusijuokia, bet distancinio niekas nepaliečia, todėl ekrane toliau mirga rusiška „Ren TV“.
Miegamajame labai ankšta, sunku prasilenkti dviem žmonėms, todėl visas karių gyvenimas vyksta virtuvėje.
Ji taip pat ankšta, bet čia stovi krosnelė. Joje frontininkai šildo maistą ir apkasuose sustirusias rankas.
Šalia krosnelės – elektrinis virdulys. Prietaisas sugedęs, automatiškai neišsijungia, todėl jį reikia nukelti nuo pado, kai vanduo pradeda kunkuliuoti.
Į virtuvę kariai atsirideno medinę statinę, kurioje teliūskuoja šulinio vanduo. Jis nėra švarus, bet galima apsiprausti veidą, rankas, išsiplauti indus ir puodelius.
Šiaurinė virtuvės siena užstatyta didele spinta. Joje stovi maisto atsargos: stiklainiai su naminiu paštetu, skardinės su ukrainietiška tušonke, kiaušiniai, kruopos, duonos kepalai, batonas, kavos pakeliai, arbata, šokoladas.
Frontininkai turi netgi sausų sriubų, kurias ruošia Charkovo savanoriai.
Ši virtuvės siena stūkso priešais Rusijos armijos pozicijas, maždaug už 250–300 metrų nuo priešų apkasų, todėl išorinė jos dalis suvarpyta kulkosvaidžių ir prieštankinių granatų.
Kariai stebisi, kad kol kas šiaurinė trobos siena nebuvo pramušta.
Frontininkai pasakoja, kad vienas jų draugas sėdėjo virtuvėje prie šiaurinės sienos, kai į ją pataikė separatistų prieštankinė granata. Nuo sprogimo garso jaunam vyrui plyšo ausų būgneliai, jis patyrė kontuziją ir iki šiol neatsigavo.
Kitas jaunas karys patyrė kontuziją, kai rusų prieštankinė granata pataikė į trobos stogą. Jis taip pat sėdėjo virtuvėje.
Čia mirė ir tas vaikinas, kuriam snaiperis pataikė į galvą.
„Dar bandėme gaivinti, bet na**ui, vis tiek mirė bl**t“, – nusispjauna jaunas frontininkas Vadimas. Atrodo, kad ukrainietis net pyktelėjo ant savęs, kad prisiminė šitą istoriją.
Užsimiršti padeda paštetas
Reikėjo kelias valandas pasėdėti virtuvėje, kad priešakinių linijų frontininkai pradėtų su mumis kalbėtis.
Tokiose vietose neveikia triukai, aprašyti žurnalistikos vadovėliuose. Žmonės, į kuriuos be perstojo šaudo, intuityviai jaučia nenuoširdumą ir netikrumą, todėl su frontininkais privalu bendrauti kaip per išpažintį.
Tokiose vietose neveikia triukai, aprašyti žurnalistikos vadovėliuose. Žmonės, į kuriuos be perstojo šaudo, intuityviai jaučia nenuoširdumą ir netikrumą, todėl su frontininkais privalu bendrauti kaip per išpažintį.
„O, motanka!“ – šūkteli Vidmantas, kai ant virtuvės sienos pamato kabančią etnografinę ukrainiečių lėlytę.
Frontininkai net pakilo iš savo vietų pažiūrėti, ką mano draugas ten pamatė, kad taip šūkauja.
Dauguma karių nežino, kad motanka yra ukrainiečių liaudies kūrinys, nešantis sėkmę.
„Galit netikėti, bet ji mums tikrai saugo, – po akimirkos sako patyręs frontininkas Mikola trumpiniu Kolia. – Į visas trobas aplink mus bent po kartą pataikė mina. Net ta moteriškė, kuri priešais mus gyvena, praėjusią savaitę pasigavo. O į mūsų namą taip ir nepataikė. Jie juk puikiai žino, kad mes čia gyvename, mato mūsų trobą, mato mus, bet nepataiko.“
Kolia pasakojo, kad minos ir raketos krito šalia jų trobos, apgriovė sienas, sutrupino kieme stovėjusius ūkinius pastatus. Kartą mina pataikė į apkasą, kuris išraustas palei namą.
Tačiau į trobą taip ir nepataikė.
„Į stogą RPG granata kliuvo, sužeidė mūsų vaikiną. Bet jei pataikytų iš minos, tai gyvų čia neliktų, visus ištaškytų“, – sako Kolia, ant baltos duonos tepdamas riebų naminį paštetą.
Vyras ragina mane paragauti. Valgomuoju šaukštu ant riekės tepu baltus taukus su mėsa. Išvaizda nekokia, bet skonis toks, kad antrą kartą raginti nereikia.
Kolia – labai draugiškas ir tvarkingas vyrukas. Gal todėl, kad jis vienas iš vyriausių karių priešakinėse linijose, jam 45 metai.
Prieš mobilizaciją vyras tvarkė vilkikus savo giminaičio autoservise. Kartais pats veždavo krovinius į Vakarų Europą, todėl matė Vilnių, Rygą, Berlyną, Varšuvą.
„Po karo atsidarysiu savo servisą ir neįleisiu ten nieko, kas kilę iš šitos Donbabvės“, – sako Kolia ir pilna burna nusijuokia.
„Johnas sakė, kad mums visiems po karo reikės psichologo“, – sako jaunas ukrainietis Valentinas šaukiniu Validolis. Aplink virtuvės stalą sėdintys frontininkai prapliumpa juoktis.
Jis smagiai čepsi sumuštinį su naminiu paštetu ir nuoširdžiai mėgaujasi ta akimirka.
Tada paima plastmasinį butelį su garstyčiomis, kurias paliko kažkoks amerikietis publicistas Johnas, ir godžiai užtreškia ant pašteto.
Ir aš padarau tą patį.
Atsikandu savo duonos su ukrainietišku paštetu ir amerikietiškomis garstyčiomis – nepakartojamas skonis.
„Johnas sakė, kad mums visiems po karo reikės psichologo“, – sako jaunas ukrainietis Valentinas šaukiniu Validolis. Aplink virtuvės stalą sėdintys frontininkai prapliumpa juoktis.
Juokiuosi ir aš, nors tiksliai nežinau iš ko. Juk teiginys – teisingas.
Iš kitos pusės, Ukrainos valdžia ir generolai nesugeba pasirūpinti kokybiškomis uniformomis, visi frontininkai nešioja skirtingas, o ką jau kalbėti apie psichologinę pagalbą atitarnavusiems kariams.
Kamuoja beprasmybė
Validolis skiriasi nuo daugelio mano sutiktų frontininkų priešakinėse pozicijose.
Jis mėlynakis, šviesiaplaukis, nešioja vešlią barzdą ir kazokišką šukuoseną. Vaikino uniforma ir apatiniai rūbai – švarūs, barzda – pakirpta, o ant dešinės rankos jis segi kamufliažinį laikrodį.
Vyrukas atrodo nesuteptas karo beprotybės. Toks vaizdinys yra keistas, nes žinau, kad jis mūšiuose užgrūdintas karys, vienas iš nedaugelio, kuriuo pasitiki priešakinių pozicijų vadas Olegas.
„Į karą aš visai nenorėjau. Ir dabar nenoriu. Tegul politikai patys srebia, ko čia prisivirė, – nusispjauna Validolis. – 2015 metų sausį buvau mobilizuotas ir išsiųstas į poligoną Lvove. Po mėnesio mokymų atsidūriau 14-ojoje brigadoje.“
Šių metų birželį jam turėtų sueiti 34 metai. Beveik tuo pačiu metu visa priešakinių linijų brolija bus atlikusi tarnybą ir galės grįžti į normalų gyvenimą.
„Artimųjų ilgiuosi, tas tai be žodžių. Jeigu įmanoma susiskambinam. Sunku ir jiems ten dabar. Bet, va, kiek naujų brolių turiu“, – į kitus karius rodo Validolis ir nusijuokia.
Frontininkai sako: jei bent valandą su manimi pabuvai mūšyje, tai amžiams būsi mano broliu.
Prieš karą jis baigė ekonomikos studijas, tačiau konkrečios specialybės neturėjo.
Jis juokauja – po studijų ieškojo savęs: dirbo statybininku, barmenu, krovėju, net auksuotoju kažkokioje Ukrainos stačiatikių cerkvėje Vasilkove.
„Galvojau, kad atvykęs į frontą viską pergalvosiu, pažiūrėsiu į gyvenimą kitomis akimis, bet čia prioritetai keičiasi. Ir keičiasi labai rimtai, – sako Validolis. – Namie kartais jautiesi nelaimingas, nes iš čiaupo nebėga karštas vanduo, o čia esi laimingas, jei išvis vandens turi. Mariupolyje vanduo buvo už 14 metrų nuo mūsų, bet tu ten tik ženk ir tave bl**t iškart užmuš.“
Jau pusę metų Validolis su kitais Olego vyrai stovi Marjinkos priešakinėse linijose.
Per tą laiką ukrainiečiai kovojo su Rusijos armijos kareiviais, desantininkais ir jūrų pėstininkais. Rusai šioje fronto vietoje treniruodavo savo snaiperius, kad žali šauliai įgautų patirties žudydami žmones.
Taip pat Osykovo upės kairiajame krante jau buvo opolčencai iš Donecko ir 15-oji tarptautinė brigada, tai – čečėnai, azijiečiai.
Per tą laiką ukrainiečiai jau kovojo su Rusijos armijos kareiviais, rusų desantininkais ir jūrų pėstininkais, opolčencais iš Donecko, 15-ąja tarptautine brigada, tai – čečėnai, azijiečiai.
„Nuolatinė mūsų užduotis yra ginti šitą apkasų liniją. Mes sustojome vadinamojoje pilkojoje zonoje ir įsikasėme, nors galėjome eiti toliau. Įsivėlėme į pozicinį karą kaip per Pirmąjį pasaulinį. Pas mus – apkasai, pas juos – apkasai, tada – niekieno žemė. Čia karaliauja kulkosvaidžiai, minosvaidžiai ir šauliai“, – karčiai pasakoja Validolis.
Kiekvieną dieną priešai apsišaudo automatais, kulkosvaidžiais, snaiperių ginklais, prieštankinėmis ir povamzdinėmis granatomis.
Kartais prieš ukrainiečių pozicijas išrieda rusų šarvuočiai su sunkiaisiais kulkosvaidžiais.
Apšaudymai iš minosvaidžių vyksta dažniau – beveik kiekvieną dieną. Net jeigu Osykovo upės kairiajame krante tūno ne profesionalūs rusų kareiviai, o separatistai, kurie privengia kovos.
„Jeigu pozicijose sėdi opolčencai, tai pas juos atvažiuoja specialiosios grupės, 10–15 žmonių, ir pradeda šaudyti į mus, į gyvenamuosius kvartalus, – pasakoja Validolis. – Ir taip 10–15 žmonių išprovokuoja kovą, mes turim įsitraukti. O iš esmės, mums tai n***ui to nereikia, gyvam norisi namo grįžti, per gerklę lenda jau tas karas.“
Metų pradžioje Rusijos kariškiai surengė didelį puolimą, apie kurį Vakarų žiniasklaida nepranešė.
„Aš galvoju, kad jų buvo koks 120 žmonių. Girdėjome kaip mašinos privažiavo prie arklidžių, išsikrovė ir pradėjo pulti per visą liniją, – pasakojo Validolis. – Tada tokia įdomi kova buvo, galvojom, kad n***ui neišeisime iš ten gyvi.“
Jis susinervina ir įsiaudrina. Validolis turi vidinės inteligencijos, todėl įsiūtis atrodo nuoširdus.
„Sėdim šitose pozicijose, ką bl**t mes čia veikiame? Nei pirmyn, nei atgal. Minsko susitarimai baigėsi tuo, kad dabar jie mus nuolat p**a. Nesąmonė kažkokia“, – keikiasi Validolis.
Mes su Vidmantu kurį laiką dar klausinėjome apie frontininkų kasdienybę. Bandėme suvokti, kaip gyvena priešakinių linijų kariai, o jie vis nesuprasdavo, ko mes norime.
Greitai suvokėme, kad jų kasdienybė tokia ir yra: gultas, ankšta virtuvė, valgis, cigaretės, kava, cigaretės, nušikta skylė kieme, cigaretės ir – apšaudymai, apšaudymai, apšaudymai.
Pusė metų, maždaug 180 parų, šioje ankštoje troboje, šioje prirūkytoje virtuvėje.
* * *
Ukrainietis kareiva Tančikas – vienmetis su Kolia, tačiau atrodo keliais šimtmečiais vyresnis. Matyt, todėl, kad pusę savo gyvenimo šitas vyriškis buvo girtas.
Neišsiblaivė ir tą ketvirtadienio naktį, kai mes pirmą kartą sėdėjome Marjinkos priešakinėse linijose, Telmano gatvėje, apgriuvusios trobos virtuvėje.
„Ar jūs iš Rygos?“ – vos apversdamas liežuvį klausia Tančikas.
Girtuoklis prieš kelias minutes išsirito iš gulto ir atėjo į virtuvę ieškoti cigarečių. Savo jis neturi, nes visus pinigus prapila, todėl renkasi iš statinės, kurioje mėtosi sulūžę cigarai.
„Ryga Ryga, supranti mane?“ – įkyriai klausinėja, prikišęs dvokiančią marmūzę prie mano ausies.
Pradžioje tikrai nesupratu. Žinau, kad Ukrainos armijoje yra vadinamųjų avatarų, tačiau nesitikėjau tokių sutikti priešakinėse pozicijose.
Vadas Olegas pamato mano sumišimą, nusišypso ir mirkteli: nekreipk dėmesio.
„Aš esu profesionalus tankistas! – toliau rėkauja Tančikas. – Mus buvo išsiuntę į Rygos jūreivių mokyklą. Supranti? Į uostą! Rygoje yra uostas. Supranti?“
Kareiva dar kelias minutes aiškina apie Baltijos šalis ir Rygos uostą, bet staiga kieme dusliai sugriaudėja, troba suvirpa, virtuvėje stoja tyla.
Tai buvo „kalašnikovo“ povamzdinė granata.
Tokios aplink mūsų trobą krito visą naktį.
TREČIOS DALIES PABAIGA
KETVIRTĄJĄ DALĮ SKAITYKITE ČIA
