Esu žurnalistas, kuris per pusmetį parašė per tris dešimtis autorinių ir savo kailiu išgyventų publikacijų apie gyvenimą Ukrainos rytuose, antiteroristinės operacijos zonoje.
Pamačiau, jog panaši veikla įtraukia ne tik mane, bet ir kitus žmones, organizacijas, apie kurias nieko nežinojau.
Pabudo egoizmas – mes su draugais iš Lietuvos ir Ukrainos darėme tą patį, tačiau be jokių projektų. Vėliau nurimau – nesvarbu, kokiu būdu ir kokiais keliais. Svarbu, kad Lietuvos vaikai kuo daugiau bendrautų su Ukrainos vaikais. Jiems reikia mūsų, o mums reikia jų.
Jei jus likimas siunčia padėti Ukrainai per gerai finansuojamus projektus – tebūnie. Jei tai jūsų atostogos vietoje Palangos ar Ispanijos – tai taip pat nuostabu.
Kartu su manimi keliavusi lietuvių ir ukrainiečių komanda, vos pasibaigus kelionei, sukūrė bendrą organizaciją „Svajonės kelias“ („Шлях до мрii“). Sėkmės jiems ir kitiems, kurie turi planų aplankyti rytų Ukrainos mokyklas, atsidūrusias fronto zonoje.
Jalta – bet ne Krymas
Buvo aplankytos kelios mokyklos, krikščioniška vaikų prieglauda, universitetas. Visiems atvežta labdaros iš Lietuvos: kanceliarinių prekių, kuprinių, piešinių. O svarbiausia – kelios gyvenimo valandos skirtos betarpiškam bendravimui, džiaugsmui, šypsenoms.
Nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad pirmoji atostogų diena buvo Jaltoje. Ne toje Jaltoje, kuri yra Kryme. Tai miestelis visai netoli Mariupolio. Jalta – totoriškas pavadinimas.
Miestelio mokykloje kaip tik vyko sporto ir sveikatos diena. Mokiniams šiek tiek talkino kariškiai. Jie šalia stadiono virė kareivišką košę. Pas mus jau tai įprasta, o ten buvo pirmasis kariuomenės bandymas akis į akį pabendrauti su vaikais.
Direktorius Jurijus Ivanovičius sako, kad sporto šventės anksčiau vykdavo arčiau jūros, gamtoje. Dabar dėl sumažėjusios žmonių ūkinės veiklos ten priviso gyvačių ir kitokių gyvių. Pavojinga.
Rusija mumis ir pasprings. Visas pasaulis mums daugiau ar mažiau padeda.
Pernai Jaltos mokykloje buvo 280 moksleivių. Pusė jų – iš separatistų kontroliuojamos teritorijos.
Tuo metu daugybė žmonių atokiame miestelyje bandė pralaukti karą. Tikėjosi, kad viskas pasibaigs. Nesibaigė. Teko grįžti į namus ir kentėti.
Net jei vaikai mokosi Donecke, jų tėvai tariasi su Jurijumi Ivanovičiumi dėl ukrainietiško diplomo. Su DNR diplomu galima įstoti tik į DNR universitetą. O norisi studijuoti Ukrainoje, Kijeve. Beje, DNR diplomai su Rusijos herbu.
Direktorius – savo šalimi tikintis žmogus, suvokiantis visus iš Rusijos ateinančius pavojus: „Ukraina tai ne Gruzija ir ne Moldova. Mes turime potencialo ir galima viską pasigaminti patys. Rusija mumis ir pasprings. Visas pasaulis mums daugiau ar mažiau padeda.“
Melekinas – kurortas be poilsiautojų
Kitą dieną – kelionė į Melekino mokyklą ir seniūniją. Tai kelis kartus mažesnė gyvenvietė už Jaltą, sovietmečiu klestėjusi. Turtus nešė juodieji ikrai ir eršketų žvejyba. Dabar žvejyba žlugusi. Metalo pramonė Mariupolyje taip užteršė jūrą, kad čia tik grundalai beliko.
Mokykloje pasitinka jaunutė mokytoja Viktorija Kylagina. Ji per Ukrainos nacionalines šventes visada pasipuošia liaudiškais raštais padabintais drabužiais – „vyšyvanka“.
Svarbu, kad ta „vyšyvanka“ ne ant tavęs, o širdy.
„Manau, kad dabar jau kone kiekvienas ją turi. O iš tiesų svarbu, kad ta „vyšyvanka“ ne ant tavęs, o širdy. Aš pati užaugau Melekine. O dabar vietiniams vaikams stengiuosi paaiškinti, kad tai mūsų šalis.
Jei čia gimėme, turime ją gerbti. Kas jei ne mes pakelsime šalį. Politiniai žaidimai yra viena, o meilė savam kraštui yra visai kas kita“, – karštai aiškino mokytoja.
Šioje mokykloje taip pat buvo linksma. Vaikai šoko liaudiškus šokius – lietuviškus. Ukrainietiškų žadėjo išmokti, kai kitą kartą aplankysime.
Mokėsi įvairių skautiškų žaidimų. Lietuvos skautas Seržas su visomis savo emblemomis ir išgyvenimo žaidimais tapo tikra žvaigžde. Kai reikėjo išvažiuoti, visi norėjo autografų lyg iš pasaulinių garsenybių.
Tokiomis akimirkomis supranti, kad daugybei šių vaikų svečiai iš tolimos Lietuvos – lyg pasakų fėjos. Lyg didžiausios scenos žvaigždės. Žmonės pasaulį pažįsta tik per kitus žmones. Galima tai daryti keliaujant, o galima sutikti svečius iš viso pasaulio.
Kur auga skaniausi pomidorai pasaulyje?
Visa Azovo pakrantė nusėta poilsiavietėmis. Namelis prie namelio. Rūmai prie rūmų. Privačios, firminės ir valstybinės. Vietoj gyvatvorių noksta saldžiausios vynuogės. Vieną neriją seka kita. Taip – Kuršių nerija nėra vienintelė pasaulyje. Azovo jūros pakrantėje tokių smėlio juostų ne viena.
Turizmo nėra, bet pomidorai skanūs
Reikia pabrėžti, kad šiemet turizmas buvo lygus absoliučiam nuliui. Kai kurios didžiulės poilsiavietės paskendo po smėliu. Tik slyvos ir akacijos liko styroti. Nei žvejybos, nei turizmo. Nėra iš ko gyventi?
Tiksliau – nėra pinigų, bet gyventi įmanoma, jei tik rankos ne iš užpakalio auga. Belosaraikoje auga patys skaniausi pasaulyje pomidorai, baklažanai, arbūzai. Pastarieji mažesni ir margesni už chersoniškus, tačiau pasakiškai skanūs. Dar galima užsiauginti avių ir išsispausti saulėgražų aliejaus.
Čia gausu ir kultūros palikimo. Belosaraikoje stūkso 180 metų senumo akmeninis švyturys. Jis uždarytas turistams tarsi iki šiol būtų koks sukarintas objektas. Tiesiog iš įpročio.
Kodėl apie jį užsiminiau? O todėl, kad tai yra istorijos liudininkas. Istorijos, kurią jau seniai ištrynė sovietmetis ir tolesnė Rusijos įtaka. Jį pastatė Zaporožės kazokai už Taganrogo kazokų pinigus.
Šis faktas paneigia dabartinių rusų pseudoistorikų teiginius, jog čia buvusi tuščia stepė ir ekonominė dykra. Švyturys pastatytas dar kelios dešimtys metų iki tol, kai iš Krymo į šias vietas buvo ištremti graikai bei totoriai. Tai pastatas, kuris neabejotinai vertas atsidurti UNESCO pavelde.
Žmonės, kurie nieko nelaukia ir patys veikia
Kaip galima charakterizuoti Azovo pakrantės miestelių gyventojus? Galima sakyti, kad 30 procentų žmonių – proukrainietiški, 30 – prorusiški, o 40 – pelkė. Kur nukreipsi, ten ir eis. Valdžia nieko nedaro, kad tas santykis pasikeistų.
Tačiau labai daug daro savanoriai – sąmoningi žmonės, kurie visą savo laisvalaikį skiria bet kokiai naudingai veiklai. Daugiausiai tenka padėti kariams, tačiau pagalbos reikia ir mokykloms.
Savanoris Vladimiras Mazuras sako, kad labiausiai žmonėms reikia bendravimo su visu likusiu pasauliu. Viena šio karo priežasčių – siauras daugybės žmonių požiūris į pasaulį.
Donbaso kraštas buvo tyčia ir dirbtinai supriešintas su vakariečiais, vadinamais „zapadencais“.
Daugelis jų nebuvo išvykę net į Kijevą. Jiems sunku įsivaizduoti kitokį pasaulį nei per propagandinius kanalus pristato rusiškos televizijos.
Vyras žino ir tai, kaip Donbaso kraštas buvo tyčia ir dirbtinai supriešintas su vakariečiais, vadinamais „zapadencais“.
Du dešimtmečius buvo eskaluojama, kad Donbasas maitina šalį, o iš tiesų yra dotuojamas valstybės. Anglies kasyba jau seniai yra nuostolinga ir buvo palaikoma tik dėl to, kad tūkstančiai žmonių neliktų be darbo.
Tokia situacija taip pat prisidėjo ir prie metalurgijos stagnacijos. Plienas ir toliau lydomas anglimi, nors jau seniai derėjo pereiti prie elektros.
Anglies ir metalurgijos pramonė pateko į oligarchų monopolistų rankas. Monopoliui progreso nereikia. Jiems reikia vergų.
Monopoliui progreso nereikia. Jiems reikia vergų.
Kodėl Vladimiras padeda kariams? Jis prisimena, kaip atrodė pirmieji Ukrainos gynėjai. Nebuvo aišku, kokiai kariuomenei jie priklauso. Be antsiuvų, su paprastomis vatinukėmis ir automatais. Dabar jie – tvarkingi, pamaitinti, organizuoti. Be to – jie yra Ukrainos viltis.
Kelios dienos Mariupolyje taip pat neapsieina be susitikimų. V.Mazuras surengė keletą susitikimų su vietiniais savanoriais ir krikščioniška vaikų prieglauda. Jį pažįsta visi, o jis – visus.
Pagimdė Donecke sproginėjant bomboms
Sukrėtė pažintis su Valentina iš Donecko. Tai graži jauna moteris, kuri negrįžo Donecką. Jos vyras kovoja už tai, kad Doneckas vėl būtų Ukrainoje. Ji nori namo, tačiau dabar to padaryti neįmanoma. Neseniai mirė močiutė. Negalėjo jos palydėti į paskutinę kelionę.
Butą iš jų paėmė naujasis DNR saugumas. Tai tie patys, kurie anksčiau saugumo organuose dirbo vairuotojais ir pasiuntinukais. Dabar jie – viršininkai. Konfiskavo kaip iš liaudies priešų.
Valentina iki paskutinės sekundės netikėjo, kad purvinų „orkų“ su automatais orda užeis į Donecką. Bet... užėjo. Moteris tuomet laukėsi ir skaičiavo paskutines dienas iki gimdymo.
Kodėl vietiniai į sukilėlius nuėjo? Mat išeities kitos nebuvo. Ech – nėra pinigų, gal ką užmušus?
Vyras išvažiavo, nes jo jau ieškojo atėjūnai. Moteris kuriam laikui liko. Netrukus vyko į ligoninę gimdyti. Pačią pirmą naktį praleido slėptuvėje po ligonine, nes vyko stiprus bombardavimas.
Dieną pagimdė jau palatoje ir po trijų dienų su kūdikiu rankoje išvyko iš Donecko į Mariupolį, pas vyrą. Viena su trijų dienų kūdikiu kirto kelis separatistų blokpostus.
O kas dabar yra jų bute? „Į mūsų namą pataikė sviedinys, bet nesprogo. Mano žiniomis, bute jau nieko nebeliko, ką buvome užgyvenę. Įsikėlė gyventi kažkokie atvykėliai. Klausimas – ar galima vadinti žmogų taikiu, jei jis įsikėlė į svetimą butą?
Kitas klausimas – kodėl vietiniai į sukilėlius nuėjo? Mat išeities kitos nebuvo. Ech – nėra pinigų, gal ką užmušus? Mano draugę girtas vyras buvo iš namų išvijęs. Dirbo mašinų plovėja. Aš taip pat senutes prižiūrėjau, kol gerą darbą radau.
DNR separatistus palaiko žmonės, kurie gyvenime jaučiasi nuskriausti ir dėl to ką nors kaltina. Tokie dabar pakilo ir tarsi pamatė viltį savo pilkame gyvenime.
Kalbėti apie tai man nėra lengva. Mano sesuo – separatistė. Ir aš žinau, kad jai gyvenimas nesisekė. Visada kompleksavo dėl svorio. Niekada nepasižymėjo intelektu. Net dabar, kai gyventi darosi beveik neįmanoma, ji šaukia, kad DNR yra nuostabu“, – karštai ironizavo moteris.
