Kaip apibūdintumėte šiuo metu Aljanse vykstančius pokyčius? Kokį statusą visose NATO ginkluotosiose pajėgose turi Sausumos pajėgos (SP)?
Per Lisabonos susitikimą Aljanso šalys narės sutarė dėl NATO transformacijos, kad mes galėtume prisitaikyti prie naujų sąlygų, atsirasiančių pasibaigus ISAF (angl. International Security Assitance Force) misijai Afganistane.
Akivaizdu, kad mūsų akiratyje ims dominuoti kitokios grėsmės ir Aljansas turi būti pasirengęs su jomis susidurti bei jas įveikti.
Is esmės tai naujas virsmas visoje NATO istorijoje. Imkime, pavyzdžiui, pirmuosius 40 Aljanso gyvavimo metų, nuo 1949-ųjų iki Berlyno sienos griūties, ir pamatysime, kad NATO veikė kaip priemonė atgrasinti Sovietų Sąjungą ir prireikus atremti jos agresiją. Sąlygiškai šį modelį galima pavadinti NATO I.
Kiti 20–25 metai buvo NATO II projektas. Aljansas ėmė plėstis, ypač į Rytus, bet jo organizacinė struktūra liko ta pati. Tačiau kiek pakito veikimo principai, nes NATO ėmė dalyvauti vadinamosiose išorės misijose. Mes buvome Kosove, buvome Bosnijoje ir Hercegovinoje ir t. t.
NATO III etapas prasideda būtent dabar ir jį galima pavadinti „gyvenimas po ISAF“. Iš esmės Aljansas turės tapti kitokia organizacija, nors jo šerdimi išliks 5-asis steigimo sutarties straipsnis, apibrėžiantis kolektyvinės gynybos principą.
Vienu pagrindinių vykdomos Aljanso reformos akcentų yra štabų skaičiaus sumažinimas nuo esamų 11 iki 6, į šį skaičių įeina viena SP vadavietė, viena – Karinių oro pajėgų, viena – Karinių jūrų pajėgų ir dvi Jungtinių pajėgų vadavietės Brunsume (Nyderlandai) bei Neapolyje (Italija).
SP vadavietė Izmire yra atsakinga už visų NATO šalių narių (iš 28 Aljanso narių 27 turi SP) SP efektyvų veikimą drauge. Taigi, būtent ši koordinuojamoji funkcija priskirta mums pagal atnaujintą vidinę Aljanso struktūrą.
Kaip apibūdintumėte dabartinį Lietuvos kariuomenės SP vaidmenį Aljanso veiklos kontekste?
Pirmiausiai noriu pabrėžti, jog kiekvienas Lietuvos karys yra ir NATO karys. Todėl mūsų, kaip NATO SP vadavietės, uždavinys yra užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvos karys, veikiantis NATO operacijų ar misijų sąlygomis, būtų maksimaliai efektyvus bei saugus. Ir visiškai nesvarbu, ar lietuviai kartu su, tarkime, turkais, veiks junginyje, vadovaujamame amerikiečių, ar patys vadovaus vokiečių bei ispanų kariams. Jungtinės veiklos principas čia dominuojantis.
Man teko tarnauti kartu su Lietuvos kariais Afganistane, Kandahare. Jų pasirengimą, motyvaciją ir gebėjimus galiu vertinti tik pačiais geriausiais balais, o ir pati Lietuva kiekvieną dieną įrodo, kad yra itin efektyvi bei patikima Aljanso narė.
Mano, kaip NATO SP vadavietės vado, pareiga yra užtikrinti, kad net ir pasibaigus ISAF misijai, Aljanso SP išlaikytų tą patį tarpusavio sąveikos lygį, koks buvo pasiektas Afganistane.
Jūs jau užsiminėte apie iššūkius, kurie laukia NATO pasibaigus ISAF misijai. Kokios numatomos tolesnio Aljanso šalių narių bendradarbiavimo sritys?
Svarbu nepamiršti, kad NATO nepalieka Afganistano in corpore, keičiasi tik mūsų misijos dydis bei pobūdis. Mes ketiname ir toliau teikti tvirtą paramą bei pagalbą šiai šaliai, tačiau saugumo užtikrinimu jau turės rūpintis paties Afganistano ginkluotosios pajėgos.
Paraleliai šiam procesui ir pats Aljansas pereina nuo trečiosiose šalyse vykdomų misijų prie tolesnio savo parengties gerinimo, koncentruojantis į užduotis, kurias lemia kolektyvinės gynybos principas. Taigi, mes ir kitais metais rengsime pratybas, tokias kaip nesenai vykusios „Steadfast Jazz 2013“ – skirtas Baltijos šalių puolimo atkirčiui repetuoti. Taigi, kaip matote, baigiantis ISAF misijai net dvejus metus iš eilės NATO koncentruos savo dėmesį į Baltijos šalių gynybą. Man regis, tai labai stiprus signalas, bylojantis apie NATO atsakomybę už savo nares ir Baltijos regiono svarbą Aljansui.
Pirmiausiai noriu pabrėžti, jog kiekvienas Lietuvos karys yra ir NATO karys. Todėl mūsų, kaip NATO SP vadavietės, uždavinys yra užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvos karys, veikiantis NATO operacijų ar misijų sąlygomis, būtų maksimaliai efektyvus bei saugus. Ir visiškai nesvarbu, ar lietuviai kartu su, tarkime, turkais, veiks junginyje, vadovaujamame amerikiečių, ar patys vadovaus vokiečių bei ispanų kariams.
Teiginius apie atsakomybę ir sugebėjimą operatyviai reaguoti į grėsmes, iškylančias atskiroms NATO šalims narėms, gerai įrodo ir Turkijos pavyzdys, kai jos pietrytinių regionų saugumui pavojų ėmė kelti Sirijoje vykstantys susirėmimai. 28 šalys sugebėjo priimti greitą sprendimą ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Vokietija bei Nyderlandai nusiuntė į Turkiją „Patriot“ raketines sistemas. Visas šis procesas, nuo pirmo Turkijos kreipimosi iki galutinio „Patriot“ sumontavimo tam tikruose šios šalies vietose, užtruko tik tris mėnesius. Atsižvelgiant į tai, kad Aljanso sprendimų priėmimo procedūrose dalyvauja 28 šalys tai – šviesos greitis.
Koks yra NATO SP sąveikos su kitomis Aljanso ginkluotųjų pajėgų rūšimis pobūdis?
NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmusenas yra pasakęs, kad Aljansas turi įgyvendinti vadinamąją Jungtinių pajėgų iniciatyvą (angl. Connected Forces Initiative) – ji reikškia, kad jokia NATO šalis narė, netgi JAV, negali veikti viena, atskirai nuo Aljanso.
Aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad net ir mano gimtoji Amerika nėra pajėgi viena visavertiškai suplanuoti bei atlikti kokią nors pastebimo masto tarptautinę operaciją. Žinoma, mes galime vykdyti operacijas ne po Aljanso „skėčiu“, tačiau tai vis tiek darytume su partneriais. Geriausi iš jų, be abejo, yra mūsų kolegos iš NATO.
Bet grįžkime prie to, ką pasakė A. F. Rasmussenas: „Reikia, kad visos NATO pajėgos būtų sujungtos tarpusavyje.“ Aš tą suprantu tiesiogiai ir pažodžiui.
Tai reiškia, kad visos ginkluotosios pajėgos turi būti pavaldžios vienai vadavietai, naudotis vienu itin gerai apsaugotu informacijos tinklu, kuris netolimoje ateityje taps NATO misijų „tinklu“. Ši inovacija leis bet kurios NATO šalies kariams netiesiogiai, naudojantis „tinklu“, dalyvauti bet kokiose Aljanso pratybose. Į minėtąjį „tinklą“ taip pat įeis ir mūsų planavimo bei logistikos sistemos.
Mano pareiga yra užtikrinti, kad užduotys, reikalingos „tinklui“ veikti, būtų įvykdytos NATO SP lygmeniu. Būtent dėl to aš reguliariai lankausi Aljanso šalių narių SP, stebiu, kaip sklandžiai vyksta įvairūs mokymai, sertifikavimo procesai ir t. t. Kartu mes siekiame, kad būtų veiksmingai įdiegta bendri standartai, anglų kalbos vartosenos ir bendros komunikacijos sistema.
Atsižvelgdami į Jūsų išvardytus projektus ir patirtį, kurią Aljanso narės įgauna įvairiose pratybose, pavyzdžiui, jau minėtose „Steadfast Jazz 2013“, ar šiandien galime užtikrintai teigti, kad NATO yra pajėgiausia ir tvirčiausia saugumo „komanda“ pasaulyje?
Pasaulio istorijoje nebuvo kito tokio sėkmingo aljanso, koks yra NATO. Mūsų organizacija buvo įkurta netrukus po Antrojo pasaulinio karo. Valstybės, susibūrusios po NATO „skėčiu“, anksčiau šimtmečiais kariaudavo tarpusavyje, o dabar jau daugiau nei 60 metų jos yra sąjungininkės.
Žinoma, nėra lengva, juk prie vieno stalo sėsti ir bendrų sprendimų ieškoti tenka net 28 valstybių atstovams. Ir kažin ar šis skaičius baigtinis. Vis dėlto NATO šalių narių politikos lyderiams, kariuomenių vadams, pačios organizacijos vadovybei tenka įdėti daug sunkaus kasdienio darbo, kad mes būtume tokie efektyvūs, kokie esame šiandien. Tačiau mes turime bendras vertybes, bendrą viziją, kaip turi atrodyti pasaulis, ir bendrą sambūvio principą – kolektyvinę gynybą.
