Kai manęs tarptautinėse NATO pratybose „Steadfast Jazz“ kolegos iš Estijos paklausė, kiek Lietuvos kariuomenėje merginų, atsakiau – apie 10 procentų. Tai bendras procentas, kadangi „Geležinės Vilko“ brigados arba tiesiogiai Sausumos pajėgų vadui pavaldžiuose koviniuose pėstininkų daliniuose merginų tarnauja mažiau.
Eilinė Gintarė Kliopmanaitė – viena iš trijų Algirdo bataliono II mechanizuotos pėstininkų kuopos merginų dalyvavusių didžiausiose šiais metais pratybose „Steadfast Jazz“ Dravsko poligone. Karė vykdė ryšininkės pareigas viename iš būrių.
Gintarė atviravo, kad į kariuomenę norėjo įstoti jau seniai, vaikystėje dalyvavo Šaulių sąjungos jaunųjų šaulių veikloje, o vėliau planavo tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Tuomet ji galvojo, kad merginai pakliūti į profesinę karo tarnybą nebus įmanoma. Ji sėkmingai siekė karjeros civiliniame gyvenime, baigė Vilniaus kolegiją, įgijo aukštąjį išsilavinimą, tapo vadybos specialiste, o po mokslų pradėjo dirbti vienoje draudimo įstaigų.
Iš nuobodoko darbo mergina išėjo po metų, sužinojusi apie būtinuosius karinius mokymus. Paklausta, kodėl rinkosi būtent juos, atsakė tai padariusi todėl, kad su karine tarnyba norėjusi susisieti savo naująjį gyvenimą, o apie karjerą kariuomenėje svajojusi dar vaikystėje. Šauliaudama išmoko rikiuotės pagrindų, susipažino su ginklais, dalyvavo stovyklose, žygiuose, tačiau visą laiką norėjo pasiekti ir pamatyti daugiau, nei tai įmanoma Šaulių sąjungoje. Norėjosi geriau išmanyti ginkluotę, kovinę techniką, patirti pėstininko taktikos ir lauko pratybų.
Bazinį kario kursą Gintarė baigė 2012 metų vasarį. Tada pasirinko vieną iš teisingiausių ir sunkiausių vietų tarnybai pradėti – LDK Algirdo mechanizuotąjį pėstininkų batalioną.
Antrus metus Rukloje pėstininke tarnaujanti mergina neslepia, kad ateityje, jei būtų pasiūlyta kita, lengvesnė tarnyba, pereitų tarnauti į naują vietą, bet kol tokių galimybių nėra – net negalvoja apie pasitraukimą iš savo dalinio ar Lietuvos kariuomenės.
Klausimas Gintarei: Kaip jaučiatės, NATO pratybose „Steadfast Jazz“, būdama viena iš beveik pusantro šimto Lietuvos atstovų, Dravsko poligone?
Apima geras bendrumo ir vieningumo jausmas, kai kartu su tavimi, didelio mąsto pratybose dalyvauja šimtai, netgi tūkstančiai karių. Poligonas savo gamta ir aplinka mažai skiriasi nuo Lietuvos, todėl kartais apima keistas jausmas, kad jau esu čia buvusi, bet, matydama tokį didelį kiekį NATO sąjungininkių ir valstybių partnerių karių, suprantu, kad tas „deja vu“ yra apgaulingas.
Apskritai, Dravsko poligonas yra labai didelis, turintis šimtametę istoriją, apimantis kelis karinius miestelius, virtusius gyvenvietėmis šalia karinių dalinių infrastruktūros. Čia gyvena jau kelios Lenkijos armijos kariškių šeimų kartos, yra parduotuvė ir netgi koplyčia. Milžiniškuose tankodromuose vykstančiose pratybose gali dalyvauti dideli mechanizuoti vienetai su tankais ar šarvuočiais. Čia užtenka vietos išsiskleisti, nes tai yra didžiausias NATO šalies poligonas Europoje.
Šiuose mokymuose norėjau savo akimis pamatyti, kaip drauge veikia NATO daugianacionalinio bataliono padaliniai. Visas greitojo reagavimo pajėgų batalionas yra didelė jėga, pasirengusi bet kada būti dislokuota krizės regione, kuriame gali prireikti NATO pagalbos.
Dar niekada neteko matyti, kaip drauge gali veikti jungtinis skirtingų šalių NATO sąjungininkių valstybių vienetas realiose lauko pratybose (angl. – Livex). Viską, ko tikėjausi šiose pratybose pamačiau, ir didžiuojuosi, kad galėjau dalyvavau visame tame kaip pėstininkė. Dažnai per lietų, pažliugusiuose laukuose, menamos krizės regione teko veikti kartu su kitų valstybių kariais, dalyvauti bendrose operacijose bei koviniuose šaudymuose. Ir ką jūs manote – esu gyva ir motyvuota.
Kariuomenėje išmokau daug ko, bet iki dabar vis dar mokausi teisingai planuoti laiką ir dėliotis prioritetus. Ir manau, kad tobulėju, kaip karys ir kaip žmogus.