Informaciniame kare nėra paliaubų
Tačiau kovoti dėl objektyvaus žvilgsnio į Ukrainos įvykių plotmę tenka kasdien, kaip ir kasdien tenka grumtis informaciniame kare. L.Artiugina pasakoja, jog neseniai teko paviešinti amoralų rusų žurnalisto elgesį.
„Ši istorija įvyko prieš metus. Tai buvo fizinis susidorojimas su ukrainiečiais. Žuvo 5 savanoriai, kurių daliai buvo išpjautos širdys, vienas buvo pririštas prie automobilio ir tampomas po miestą, bet vienam jų vis dėlto pavyko iššokti iš degančio automobilio.
kiekvieną kartą kai montuoju ar filmuoju medžiagą, užduodu sau klausimą: negi taip įmanoma? Negi taip gali vykti šiame pasaulyje?
Deja, ant jo nukrito šiferis, ir jis be sąmonės pragulėjo apie parą. Savanoris teigia sąmonę atgavęs tada, kai išgirdo balsą, kartojantį tą pačią frazę: „Pasižiūrėkite, kaip banderovcai degina saviškius“.
Po to kalbantysis skambino telefonu į centrinę būstinę ir tikslinosi: „Ar teisingai pasakiau?“ Tai buvo rusų žurnalistas Muravjovas iš 5-tojo Sankt Peterburgo kanalo, kuris vaikščiojo po teritoriją ir skleidė melagingus parodymus.“
L.Artiuginos teigimu, išgyvenęs savanoris vėliau visiems pasakojo tą istoriją. Tiesa, po pusės metų išaiškėjo, jog tas pats žurnalistas (Muravjovas) įsidarbino ukrainiečių televizijoje „Inter“.
„Mes, Babylon 13, protestavome, rašėme pareiškimus, kvietėme liudyti kareivį, kad jo išgyvenimai taptų pagrindu tą pseudožurnalistą išvyti iš šalies“, – emocingai pasakojo režisierė.
Sunku patikėti savo paties užfiksuotais vaizdais
Tačiau ar stebint ir fiksuojant dabarties įvykius Ukrainoje keičiasi (ir kaip keičiasi) pačių „Babylon 13“ judėjimo dalyvių gyvenimas? „Nuo Maidano pradžios gyvename nesibaigiančiame strese.
Rodos, iki tol gyvenome po kažkokiu stikliniu gaubtu, kuris tarsi subyrėjo. Ir dabar, kiekvieną kartą kai montuoju ar filmuoju medžiagą, užduodu sau klausimą: negi taip įmanoma? Negi taip gali vykti šiame pasaulyje?“, – į klausimą atsako O.Chuprina.
Noriu padėkoti Lietuvai ir visiems lietuviams už palaikymą ir pagalbą, ir ypač jūsų prezidentei Daliai Grybauskaitei
Tačiau ji priduria, jog galima įžvelgti ir šviesių šios praktikos pokyčių: „Antroji, optimistinė dalis yra ta, kad per šiuos dvejus metus šalia manęs buvo labai daug stiprių žmonių, kurie ne tik įkvėpė, bet ir vertė pačiai stengtis būti stipresnei. Visi tie žmonės – pabėgėliai, savanoriai – leido pažvelgti kitaip į gyvenimą ir pamatyti visuminę jo pusę.“
„Po visų šių įvykių mano gyvenime kinas tapo antraplaniu dalyku. Dabar svarbiausia – valstybė. Aš nenoriu ir neketinu šios sistemos, kuri yra pasenusi ir nepasikeitusi, prašyti pinigų kinui. Nenoriu kurti kino jos lėšomis. Galbūt, kai visa tai pasikeis, aš vėl prie kino sugrįšiu, ir gal šio mūsų judėjimo medžiaga taps dokumentinio Ukrainos kino pagrindu“, – antrina L.Artiugina.
Patriotizmo sąvoką tenka permąstyti iš naujo
Sudėtingame politiniame kontekste dar sunkiau kalbėti apie patriotizmą. Kaip šią sąvoką suvokia „Babylon 13“ komanda? „Prieš pusę metų sutikau rusų karininką, kuris jau 20 metų kovoja už ukrainiečių pusę.
Tarsi pagal apibrėžimą būtų patriotas tas, kuris gina savo tėvynę, bet patriotas yra tas, kuris visą savo energiją atiduoda tai šaliai, kurioje gyvena, ir nesvarbu, iš kur tu esi kilęs ar gimęs“, – tokios pozicijos laikosi O.Chuprina.
Tiesa, režisierė pastebi, jog šiuo metu Ukrainoje labai populiaru savo automobilius puošti ukrainietiškais nacionaliniais simboliais, tačiau tai, jos nuomone, nėra patriotizmo išraiška. Tikrasis patriotizmas kyla geruose darbuose, kuriuos inicijuoji savo šalies vardan.
Kalbėdama apie paramą, L.Artiugina išreiškė padėką ir mūsų šaliai. „Noriu padėkoti Lietuvai ir visiems lietuviams už palaikymą ir pagalbą, ir ypač jūsų prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri gina Ukrainą ir padeda jai tapti tarptautinės politikos subjektu“, – baigiamąjį žodį tarė režisierė.
Daugiau „Babylon 13“ dokumentinės medžiagos galite pažiūrėti čia.
