„Tai mano šalmas, aš jį atėmiau!“ – vis kartojo ukrainietis, neatitraukdamas akių nuo žvilgančio daikto.
Jis atrodė labai įsitempęs ir pavargęs, tačiau „Berkut“ erelio šalmą spaudė iš visų jėgų, tarsi tai būtų didžiausias gyvenimo turtas.
Šalia jauno ukrainiečio sėdėjo lietuvė psichologė Aina Adomaitytė. Ji bandė kalbinti jaunuolį apie jaučiamus išgyvenimus ir tai, kas džiugino iki Maidano: šeimą, namus, ateitį ir norus, didvyrio šlovę ir ką jam tai reiškia.
Tačiau jaunuolis nesiklausė, sėdėjo užsisklendęs. Atrodė, kad jam rūpėjo tik šalmas.
Tai nutiko prieš dvejus metus, 2014 metų vasario 26 dieną. Tas trečiadienis buvo viena pirmųjų dienų, kai Maidanas džiaugėsi pergale prieš korumpuotą prorusišką režimą.
Kita vertus, tomis dienomis Maidano revoliuciją išgyvenę kovojai stojo į nematomus susirėmimus su savo pačių išgyvenimais ir skaudžia patirtimi – jiems pasireiškė potrauminio streso sutrikimas, kuris JAV kartais vadinamas „povietnaminiu sindromu“.
Kas tai yra? Kaip ši problema pasireiškė Maidane ir Lietuvos kariuomenėje, kurios atstovai keliolika metų Afganistane kovojo su talibais?
TAIP PAT SKAITYKITE: Dangiškoji šimtinė: šimtas žuvusių ukrainiečių, kurie lėmė Maidano pergalę
Potrauminį stresą sukelia ne tik karai
Potrauminio streso sutrikimas yra populiari tema JAV filmuose, pasakojančiuose apie karių sugrįžimą į normalų gyvenimą. Dažnai režisieriai šią problemą vaizduojama kaip troškimą grįžti į frontą.
Potrauminio streso sutrikimas yra populiari tema JAV filmuose, pasakojančiuose apie karių sugrįžimą į normalų gyvenimą. Dažnai režisieriai šią problemą vaizduojama kaip troškimą grįžti į frontą.
Pavyzdžiui, 2014 metais „Oskaru“ apdovanotas filmas „Amerikiečių snaiperis“ pasakoja apie specialiųjų operacijų pajėgų karį Chrisą Kyle'ą, kuris kaskart sugrįžęs į namus vis siekdavo iškeliauti į karo zoną.
Po Vietnamo karo JAV komedijose atsirasdavo šaržuotas amerikiečių kario prototipas: iš džiunglių sugrįžęs nutrūktgalvis, kuris apsigyvena miške ir ten medžioja įsivaizduojamus priešus.
Tokie šaržai pasakoja apie potrauminį stresą.
Tai – emocinis sutrikimas, kuris atsiranda kaip reakcija į labai stiprią psichikos traumą.
„Jeigu žmogus dalyvavo kažkokiuose baisiuose, gal komplikuotuose įvykiuose, matė žiaurių vaizdų, sužeistuosius ar net žuvusius, tai jis patyrė trauminį stresą, – pasakojo Lietuvos kariuomenės psichologė Ramutė Vaičaitienė. – Kelias savaites po trauminio įvykio normalu jaustis nemaloniai, prisiminti detales. Tačiau toliau viskas priklauso nuo to, kokia pagalba žmogui būna suteikta, kiek vidinių resursų jis turi įveikti tą situaciją ir panašiai. Vienas žmogus gali lengvai įveikti stresą ir pats susitvarkyti, o kitiems gali prireikti specialisto pagalbos.“
Stiprų sukrėtimą ar net psichikos traumą gali sukelti ne tik dalyvavimas kare ar revoliucijose.
Potrauminio streso sutrikimas gali išsivystyti ir išgyvenusiems avariją, patyrusiems smurtą, seksualinę prievartą, išsiskyrimą su mylimuoju ar netikėtą artimojo mirtį.
Stresą gali sukelti netgi gatvėje pamatytos muštynės arba šuns įkandimas.
„Jeigu žmogui netikėtai šuo įkando į ranką ir jis nuo to laiko bijo šunų, tai irgi rodo patirto streso pasekmes“, – aiškino R.Vaičaitienė.
Svarbiausia – neignoruoti problemos
Psichologai sako, kad paprastai žmonės per kelias savaites ar mėnesį gali įveikti traumos padarinius.
Tačiau jeigu sukrėtimas būna labai stiprus, tai su trauminiu įvykiu susiję prisiminimai, nemalonios detalės, košmarai, nesaugumo jausmas ar net baimė gali kamuoti labai ilgai.
Jeigu žmogus tai slepia ir laiku negauna pagalbos, tai problema sunkėja ir gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas. Nukentėjusiam gali būti sunku sutelkti dėmesį, sutrinka atmintis, miegas, atsiranda apatija.
Laiku nesuteikus pagalbos, tai gali peraugti į psichozę, depresiją, paniką, net alkoholizmą ar narkomaniją.
„Blogiausia, kai žmonės ignoruoja problemą, nesistengia suprasti to priežasčių, o stresą malšina alkoholiu ar narkotikais. Trauminį įvykį ir su juo susijusias pasekmes reikia ne ignoruoti, bet stengtis suvokti, kodėl tai vyksta. Jeigu sau pripažįsti problemą ir pradedi galvoti, kaip ją įveikti, tai anksčiau ar vėliau ją įveiksi. Labai padeda sportas, kitokia aktyvi fizinė veikla, kažkoks pasirinktas gilesnis atsipalaidavimas“, – aiškino psichologė.
Po Maidano revoliucijos, 2014 metų vasario pabaigoje, potrauminis stresas buvo rimta problema Kijevo Nepriklausomybės aikštėje.
Lietuvės dirbo be poilsio
Psichologės A.Adomaitytė ir A.Trimonytė į Kijevą atvyko praėjus kelioms dienoms po Maidano pergalės.
Jau pirmąją dieną lietuvės kibo į darbą ir iki 3 val. nakties kalbėjosi su išsekusiais revoliucionieriais. Tada kelias valandas pamiegojo ir nuo ankstaus ryto vėl tęsė konsultacijas.
Jos dirbo Kijevo miesto administracijos pastate, kur buvo svarbus Maidano štabas, taip pat vaikščiojo po lauko ligonines ir sukilėlių palapines.
Ukrainiečiai įtariai žiūrėjo į psichologus, tačiau jų išgyvenimai buvo tokie sunkūs, sukrėtimai tokie gilūs, kad prie lietuvių nutįsdavo eilės, norinčių pasikalbėti.
„Visų simptomai buvo panašūs: baimė, siaubas, intensyvi įtampa, nerimas, bejėgiškumo ir nesaugumo jausmas. Teko bendrauti ir su žmonėmis, kurie stovėjo priešakinėse linijose, ir su motinomis, kurios į Maidaną atvyko ieškoti savo vaikų, ir su žurnaliste, kurios kolegą nušovė“, – pasakojo A.Adomaitytė.
Viena iš didžiausių problemų, kurios kamavo sukilėlius – vadinamasis draugo žūties sindromas. Kovotojai kaltino save, kad žuvo draugai, o ne jie.
Tarkime, kartą pas lietuves psichologes buvo atėjęs vyras, kurio šimtinėje po mūšio Instituto gatvėje liko vos 12 draugų. Jis valandą liejo širdgėlą dėl to, kad nežuvo per susirėmimus.
Kartą pas lietuves psichologes buvo atėjęs vyras, kurio šimtinėje po mūšio Instituto gatvėje liko vos 12 draugų. Jis valandą liejo širdgėlą dėl to, kad nežuvo per susirėmimus.
Buvęs milicijos pareigūnas psichologėms tada pasakojo, kad buvo sužeistas, todėl sugrįžo į namus. Jis pats išsilupo kulkas, apsigydė ir po savaitės sugrįžo į Maidaną.
Grįžo, nes troško būti su kovos draugais.
Lietuvės kalbėjosi ir su jaunuoliu, kuris iš mobiliojo telefono ištrynė visus numerius, nes jam buvo per sunku galvoti apie namus.
Dauguma revoliuciją išgyvenusių žmonių nenorėjo net galvoti apie grįžimą namo. Vieni tikėjo, kad Ukrainą valdęs Viktoro Janukovyčiaus režimas dar sugrįš, o kiti tiesiog ignoravo mintis, susijusias su normaliu gyvenimu.
Trūko psichologų
Tomis dienomis padėtis Maidane buvo labai įtempta.
Per revoliuciją sukilėliai labai griežtai laikėsi sausojo įstatymo, įkaušę žmonės būdavo išprašomi iš Maidano teritorijos, tačiau po pergalės viskas pasikeitė. Dalis sukilėlių pradėjo girtauti, elgėsi agresyviai, kabinėjosi prie žmonių, plūstančių į Nepriklausomybės aikštę.
Viena to priežasčių – trauminių įvykių sukeltas stresas.
Tada Maidane dirbo 200–300 psichologų. Padėtis buvo labai sudėtinga, gilios psichologinės traumos kėlė grėsmę ir patiems kovotojams, ir aplinkiniams, todėl į Kijevą atvyko specialistų iš kitų Ukrainos miestų, Lietuvos, Čekijos, Lenkijos.
Tačiau vis tiek lietuvės psichologės visą savaitę dirbo beveik be poilsio, dienomis ir naktimis.
„Įprastomis sąlygomis sesija trunka apie 45–60 minučių, bet Maidane viskas vyko pagal konkrečią situaciją. Buvo visokių susitikimų. Su vienais dirbome vos kelias minutes, su kai kuriais – po kelias valandas ir net po kelis kartus, siekiant stabilizuoti emocinę būseną“, – pasakojo A.Adomaitytė.
Praėjus savaitei po Maidano revoliucijos Rusijos specialiosios pajėgos pradėjo Krymo okupaciją, o dar po mėnesio – karą Ukrainos rytinėje dalyje.
Kruvini susirėmimai vyksta iki šiol, todėl daugėja ne tik aukų, bet ir potrauminio streso sutrikimų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Donecko oro uosto gynėjai: ne kiborgai – broliai
Lietuvos kariuomenėje – pavieniai atvejai
Lietuviai kariai taip pat dalyvavo sudėtinguose karuose, tačiau mūsų šalyje situacija nėra tokia sudėtinga kaip Ukrainoje.
Lietuvos kariuomenės psichologas Andrius Jurgaitis sako, kad potrauminio streso sutrikimas tarp mūsų šalies karių nėra dažna problema, nes dauguma lietuvių vykdytų tarptautinių operacijų buvo labiau taikdariškos, susijusios su parama.
Kitų šalių patirtis rodo, kad dalyvaujant intensyviuose kariniuose veiksmuose potrauminis stresas pasireiškia 30–40 proc. mūšiuose dalyvavusių karių.
Mes galime kalbėti tik apie pavienius atvejus. Yra buvę, kad keli kariai pasiprašė atleidžiami nuo tarnybos po patirtų trauminių įvykių ir išgyvenimų, tačiau tai buvo išskirtiniai atvejai, – aiškino A.Jurgaitis.
„Mes galime kalbėti tik apie pavienius atvejus. Yra buvę, kad keli kariai pasiprašė atleidžiami nuo tarnybos po patirtų trauminių įvykių ir išgyvenimų, tačiau tai buvo išskirtiniai atvejai. Iš kitos pusės, buvo ir tokių atvejų, kad suteikus reikalingą kompleksinę pagalbą kariai sėkmingai grįžo į rikiuotę“, – aiškino psichologas.
Lietuviai keliolika metų dalyvavo misijose Afganistane, taip pat Irake, Kosove, Malyje ir kitose vietose, tačiau tik nedaugelis pateko į trauminius įvykius.
Pavyzdžiui, kovines užduotis atlikinėjo Specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas „Aitvaras“, tačiau šių karių veikla ir rezultatai yra slapti. „Aitvarai“ turi savo psichologinės pagalbos galimybes, todėl sudėtinga pasakyti ir apie patirtą potrauminį stresą.
2014 metais Lietuvos kariuomenės psichologai suteikė apie 700 konsultacijų kariams. Tai nėra didelis skaičius, nes vadinamųjų pirminių apsilankymų skaičiuojama apie 200.
2014 metais Lietuvos kariuomenės psichologai suteikė apie 700 konsultacijų kariams. Tai nėra didelis skaičius, nes vadinamųjų pirminių apsilankymų skaičiuojama apie 200.
„Ne visos konsultacijos yra dėl kažkokių problemų. Kartais žmonės nori pasikalbėti dėl vadinamojo asmeninio augimo dalykų. Pavyzdžiui, planuoja studijuoti užsienyje ir prieš priimant sprendimą nori pasitarti. Arba, pavyzdžiui, karys nori patobulinti savo asmenines savybes, bendravimo įgūdžius, situaciją šeimoje“, – sakė A.Jurgaitis.
Sudėtinga atsakyti, kiek iš visų konsultacijų būna susijusios su potrauminio stresu.
Dažniausiai, žmonės jaučia kelis simptomus, bet pagal tai neįmanoma labai griežtai klasifikuoti problemos.
Psichologai sako, kad Lietuvos kariuomenėje apie 1–3 proc. karių jaučia vieną ar kelis potrauminio streso simptomus.
Lietuvos kariuomenėje yra apie 20 psichologų. Savo specialistų turi slaptieji padaliniai, pavyzdžiui, Specialiųjų operacijų pajėgos ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas.
