Kaip rašo portalas military-informant.com, kompaniją „Slavonic Corps Limited“ įkūrė profesionalūs kariškiai, turintys didelę kovinę ir vadovavimo patirtį. Savo interneto tinklapyje kompanija skelbia veiklą vykdanti griežtai besilaikydama Rusijos įstatymų, taip pat besilaikydama įstatymų tų šalių, kuriose bendrovė gina Rusijos kompanijų interesus.
„Slavonic Corps Limited“ skelbia, kad ji ir jos darbuotojai nedalyvauja jokiuose kariniuose konfliktuose kaip samdiniai, taip pat nekonsultuoja organizacijų ar grupių, galinčių turėti bent mažiausią ryšį su teroristinėmis organizacijomis. Taip pat nedalyvauja veiksmuose, kuriais siekiama nuversti vyriausybes, nedalyvauja veiksmuose, kuriais gali būti pažeistos civilių teisės ar kurie prieštarautų tarptautinei teisei.
Nepaisant šių kompanijos pareiškimų, nuo šių metų vasaros Rusijos interneto tinklapiuose, susijusiuose su šia bendrove, pasirodė skelbimai, kad darbui ilgalaikėje užsienio komandiruotėje renkami didelę kovinę patirtį turintys buvę kariškiai. Ir atsiliepė į šiuos skelbimus gana daug žmonių. Juk ne visi į atsargą išėję desantinių dalinių karininkai, spec. pajėgų kariai ar specialiosios paskirties milicijos būrių (OMON) kovotojai pritapo civiliniame gyvenime.
Ginkluotė sukėlė klausimų
Už darbą buvo siūloma 5 tūkst. JAV dolerių per mėnesį. Ir reiktų saugoti kažkokius „energetikos objektus“. Šiuo pasiūlymu susidomėjo buvę OMON nariai, buvę specialiųjų dalinių karininkai, įvairaus plauko asmens sargybiniai. Beveik visi kariavę Šiaurės Kaukaze, tarnavę Tadžikistane... Juolab kad invalidumo atveju buvo žadamos 20 tūkst. dolerių kompensacijos, mirties – 40 tūkst. dolerių.
Štai taip prasidėjo Rusijos samdinių verbavimas į Siriją Basharo al Assado režimui paremti. Konkrečiai samdinių verbavimu užsiėmė Hong Konge registruota „Slavonic Corps Limited“.
Kontraktų pasirašymas su Hong Konge registruota įmone Sankt Peterburge įvyko tiesiogine to žodžio prasme stotyje. Trys iš maždaug dvidešimties atvykusių, pamatę, kur registruota įmonė, apsisuko ir, užuot vykę į Siriją, grįžo namo. Kiti nusprendė rizikuoti.
Iš Rusijos visi skrido į Beirutą Libane, iš ten automobiliais važiavo į Damaską. Kirtus Sirijos sieną, visus lydėjo Sirijos gvardiečiai. Kurį laiką praleidus vietos viešbutyje, vėl – į lėktuvą ir skrydis iki Latakijos, o ten jau – karinė bazė.
Karinėje bazėje buvo įkurdinti Sirijos rezervo kariuomenė, ir Rusijos samdinių batalionas. Visus samdinius apgyvendino buvusiose arklidėse. Iki spalio „Slavų korpusas“ čia jau buvo išaugęs iki 267 žmonių. Visus suskirstė į dvi kuopas. Viena buvo sukomplektuota iš Kubanės kazokų, kita – samdiniais iš visos Rusijos. Buvo planuojama, kad korpusas išaugs iki 2 tūkst. žmonių.
Samdiniai gavo automatų, kulkosvaidžių, granatsvaidžių. Tiesa, gautoji zenitinė sistema buvo pagaminta 1939 m. Minosvaidžiai atkeliavę iš 1943 m. Iš samdinių suformavo keturis tankų T-72 ekipažus ir kelis BPM (šarvuota pėstininkų kovinė mašina) ekipažus. Klausimas, ar gauta ginkluotė atitinka keliamas užduotis (objektų apsauga), kilo net patiems patikliausiems. Žinoma, jis vadams ir buvo užduotas.
„O jūs čia ko atvykote? Kariauti ir kažko saugoti? Tie, kurie atvyko saugoti – amžinai be eilės vykdyti visų buitinių darbų žengte marš!“, – toks buvo vadovybės atsakymas.
Beje, visam projektui vadovavo Vadimas Gusevas, kurį daugelis žinojo kaip bendrovės „Moran Security Group“ direktoriaus pavaduotoją.
Už ką teks kariauti, iki galo buvo neaišku
„Kai su mumis buvo kalbama Rusijoje, buvo sakoma, kad vykstame pagal sutartį su Sirijos vyriausybe. Mes buvome tikinami, kad viskas teisėta, viskas tvarkoje. Esą mūsų vyriausybė ir FST viską žino ir net dalyvauja projekte. Kai atvykome į numatytą vietą, paaiškėjo, kad esame atsiųsti tarsi kokie gladiatoriai, pagal sutartį su kažkokiu vietiniu siru, kuris tarsi turi ryšį su vyriausybe, tarsi ir ne... Kitaip tariant, buvome vietos autoriteto privati armija. Tačiau kelio atgal neturėjome. Kaip mums buvo pasakyta, bilietas namo kainuoja pinigus. Štai už tą bilietą mes ir dirbsime, norime to ar ne“, – vėliau prisiminė vienas samdinys, kurį cituoja military-informant.com.
„Slavų korpuso“ samdiniams buvo pranešta, kad jie turės išlaikyti kažkokio naftos pramonės miesto, esančio už 500 km, kontrolę. Iki to miesto dar reikėjo nusigauti, o kelias driekėsi per vietoves kontroliuojamas tai vyriausybės pajėgų, tai opozicijos, o kai kur – iš viso neaišku kieno.
Pirmoji ir vienintelė kovinė „Slavų korpuso“ kovinė užduotis nesisekė jau nuo pat pradžių. Kaip vėliau pasakojo vienas buvęs samdinys, į kelionę iki paskirties taško jie turėjo leistis 1979 m. pagamintu BMP . Tačiau ta mašina buvo „visiškas šlamštas“, priversti ją važiuoti taip ir nepavyko.
Paaiškėjo, kad ir tankus T-72 sirai pakeitė į kariauti negalinčius surūdijusius T-62. Juos irgi teko palikti. Tad į kelionę samdiniai leidosi autobusais „Hyundai“ ir visureigiais JMC. Apkarstė juos savadarbiais šarvais, apklijavo B.Assado portretais, Sirijos vėliavomis ir patraukė į kelią.
Gal būtų ir sugebėję nuvažiuoti, tačiau pakeliui įsimaišė nepakartojamos Sirijos aviacijos atstovai. Staiga pasirodžiusio sraigtasparnio pilotas tarsi norėjo iš arčiau apžiūrėti koloną, tarsi ketino ją pagąsdinti atakos imitacija...
Kad ir kaip ten turėjo būti, bekraštės dykumos erdvėje jis sugebėjo surasti tą vienintelę elektros liniją, į ją įsipainiojo ir tėškėsi ant samdinių transporto kolonos. Viskas baigėsi gana laimingai – vienas samdinys patyrė nesunkią traumą, kitam buvo sugadintas automatas. Tačiau sumaitotus sraigtasparnį bei jo pilotą teko pasiimti ir gabenti į Homso karinį aerodromą. Žygio tempas buvo prarastas.
Netikėtas pasitikimas Maskvoje
Nepaisant to, kad ši komandiruotė turėjo trukti penkis mėnesius, visus samdinius netikėtai spalio pabaigoje susodino į du užsakytus lėktuvus ir išsiuntė į Maskvą. O čia jų jau laukė. Iš lėktuvo leido po vieną. Ir tiesiai į FST agentų glėbį. Viskas vyko pagal tą pačią schema: greita apžiūra, telefono kortelės konfiskavimas, visų įrašančių ir informaciją perdavinėti galinčių įrenginių paėmimas, trumpa apklausa suteikiant liudytojų statusą, užsienio paso paėmimas, reikalavimas pasirašyti dėl duomenų neviešinimo ir bilietas iki namų.
Verslo klase skridęs Vadimas Gusevas iš lėktuvo išlipo pirmas. Patekęs tardytojų globon, jis taip joje ir liko. Kartu su dar vienu kompanijos atstovu – Jevgenijum Sidorovu – jis buvo uždarytas į kalėjimą. Abu areštuoti pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, iki šiol niekada netaikytą Rusijoje – „Samdinių verbavimas“.
Tuo tarpu namo grįžusiems samdiniams taip niekas iki šiol ir nesumokėjo. Atrodo, kad jau ir nesumokės. Projekto vadovai – kalėjime, o kiti bendrovės atstovai kratosi atsakomybės ir tvirtina, kad pinigų nėra ir nebus.
