Ši respublika pirmiausia įeitų į Sovietų Sąjungos sudėtį, vėliau taptų nepriklausoma. O galų gale abi lenkiškosios valstybės susijungtų, kaip kad 1990 metais susivienijo abi Vokietijos. Lenkija tokiu būdu padidintų savo teritoriją atgaudama Stalino atimtas žemes, taip pat galėtų tikėtis prisijungti ir dalį Ukrainos su Lvovu. „Lenkiją ir lenkus apima džiaugsmas ir pasididžiavimas. Baltai raudonos vėliavos plevėsuoja virš rytinių teritorijų, kažkada priklausiusių Lenkijai“, – toks buvo pasiūlymas.
Išties norėjo didinti savo įtaką
G.Kostrzewa-Zorbo teigimu, slaptoji tikra versija visiškai skyrėsi nuo pastarosios: juk Lenkija 1988-1991 metais buvo antikomunistinio ir antisovietinio judėjimo Rytų bloke, taip vadinamojoje išorės imperijoje, lyderė, o Lietuva – Sovietų Sąjungoje (pačios imperijos viduje). Tad reikėjo išprovokuoti karą tarp Lenkijos ir Lietuvos, kuris labai nusilpnintų abi valstybes ir sugadintų jų santykius.
Buvusios išsilaisvinimo lyderės taptų nesaugiomis, plačiai nekenčiamomis ir tarptautinėje erdvėje izoliuotomis avantiūristėmis. Baltarusijos įtraukimas į konfliktą dar labiau užaštrintų padėtį ir taptų visiškai paprasta įvesti karius ir ginkluotę iš Rusijos, nes „naivus pasaulis net nepastebi skirtumo tarp baltarusių, rusų ir homo sovieticus“. Juk geras pavyzdys buvo karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, o dar geresnis – etniniai ir teritoriniai konfliktai Balkanuose.
Lietuva ir Baltarusija siektų atkovoti savo teritorijas, susikautų su lenkais, o taiką užtikrintų sovietų, vėliau – rusų, puikiai ginkluotos „taikos palaikymo pajėgos“. Tokiu būdu Lenkiją nušviestų raudona žvaigždė.
Palaimino M.Gorbačiovas?
Lenkiją ir lenkus apima džiaugsmas ir pasididžiavimas. Baltai raudonos vėliavos plevėsuoja virš rytinių teritorijų, kažkada priklausiusių Lenkijai, – toks buvo pasiūlymas.
Iki Sovietų Sąjungos žlugimo šis planas buvo vykdomas politiniais, propagandiniais metodais ir pasitelkus psichologinį karą. Tuo užsiėmė KGB, pirmoji dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino darbovietė, o ne GRU, kuri dabar vaidina pagrindinį vaidmenį Kryme ir vadinamosiose Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“.
Lietuvą ir Lenkiją liečiantis planas turėjęs būti sukurtas dar aukščiau – Komunistų partijos politbiure, o patvirtintas aukščiausiu lygiu, generalinio sekretoriaus. Tuo metu net tokios struktūros kaip KGB neturėjo galios formuoti užsienio politiką ar stumdyti šalių sienas. Sovietinės specialiosios tarnybos ir karinės pajėgos veikė valdomos totalitarinio režimo vadų. Šis planas buvo sudėliotas pagal plačiai naudotus standartus, kuriuos taikė Komunistų partijos generalinis sekretorius ir Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas.
Kaip rašo G.Kostrzewa-Zorbas, M.Gorbačiovas buvo dviveidis. Gindamas imperiją jis vadovavosi tokiu stiliumi: jei Gruzija nori išeiti iš Sovietų Sąjungos, tai Pietų Osetija, Abchazija ir Adžarija norės išeiti iš Gruzijos, tad gruzinai supras, kuo gresia politinis ir karinis separatizmas. Panašius scenarijus Maskva įgyvendino atimdama iš Moldovos Padniestrę, o iš Azerbaidžano – Kalnų Karabachą.
Planus vykdo ir dabar
Ukraina irgi buvo šiame sąraše. Krymas, Donbasas ir kitos rytinės teritorijos „šiaušėsi“ dėl Ukrainos nepriklausomybės ir grasino pasitraukti iki „Euromaidano“ likus 25 metams. O tai įrodo, kokie ilgalaikiai ir nesaugūs šiandien gali būti sovietiniai „žaidimų“ planai. Iš tų laikų atėjo ir „humanitarinio konvojaus“ planas, sugalvotas Lenkijai, pritaikytas Ukrainai ir galbūt planuojamas Baltijos šalims ar Gruzijai.
„Komunistų partijos ir KGB seifai primena požemines laboratorijas, oficialiai neva naudojamas tik mokslo tikslais, kuriose įvairiose pasaulio vietose saugomi juodųjų raupų virusas ir kiti gyvybei pavojingiausi mikroorganizmai ir toksinai“, – rašo lenkų ekpertas.
„Planas buvo apgalvotas ir atsargus, bet nepavyko. „Solidarumas“, o iki 1990 metų ir tuometė Lenkijos valdžia atsisakė paremti Vilniaus krašto autonomijos idėją, nes tai ir turėjo būti „Rytų Lenkijos respublikos“ pradžia. Plano Lenkijoje neparėmė jokia politinė partija ar didesnė organizacija, nors pavieniai politikai jį ir vertino palankiai. Išdavikiškos autonomijos neparėmė ir dauguma Vilnijos ir Vilniaus lenkų visuomenės. Demokratijos ir laisvės proveržiai Lietuvoje neleido KGB kurti visuomenės nuomonės formavimo monopolio, o Komunistų partijai – atstovavimo Lietuvos lenkams monopolio“, – rašo G.Kostrzewa-Zorbas, kuris tiek sovietmečiu, tiek vėliau labai dažnai lankėsi ir domėjosi rytinėmis kaimynėmis.
Planas buvo apgalvotas ir atsargus, bet nepavyko. „Solidarumas“, o iki 1990 metų ir tuometė Lenkijos valdžia atsisakė paremti Vilniaus krašto autonomijos idėją, nes tai ir turėjo būti „Rytų Lenkijos respublikos“ pradžia.
Lenkijos diplomatai Europai ir pasauliui skelbė, kad Lenino ir Stalino pavergtos tautos turi teisę į nepriklausomybę, tačiau valstybių sienos neturi būti stumdomos, nes tai sukeltų „visų su visais“ karus, kurie sunaikintų Vidurio ir Rytų Europą. O tuo pasinaudotų Rusija.
„Sovietų Sąjungai nepavyko sukelti karo tarp Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos. Bet gauname signalų, kad situacija gali pasikartoti, nepaisant to, jog Lenkijos „žalieji žmogeliukai“ Vilniaus krašte kol kas yra tik virtualūs. Prezidentas V.Putinas negali turėti jokių iliuzijų. Lenkija jau žino apie karo planą šiaurės vakaruose, yra pasiskiepijusi ir atspari“, – savo komentarą pabaigia G.Kostrzewa-Zorbas.
