Vladimiras Putinas drasko Ukrainą puikiai įvaldydamas hibridinio karo metodus. Jeigu bent kažkas panašaus imtų kartotis Baltijos šalyse, NATO turėtų nedelsdama veikti, rašo Davidas Blairas.
Žurnalistas primena praėjusių metų istoriją, kai Estijos pareigūnas buvo pagrobtas ir išvežtas į Rusiją. Nors toks įžūlus Maskvos elgesys sulaukė milžiniško pasipiktinimo rytinėse NATO valstybėse, Vakarai į jį pažvelgė pro pirštus. Tačiau šis įvykis parodė, kad Rusija nenusiteikusi veikti pagal įprastas taisykles – ji pasirengusi daryti ką nori net Baltijos valstybių teritorijoje. Lietuva, Latvija ir Estija jau daugiau nei 10 metų yra visateisės NATO ir Europos Sąjungos narės, tačiau Maskvos veiksmai rodo, kad Rusija vis dar į jas žvelgia kaip į vasalus.
Ginti reikėtų
Ukrainos karo akivaizdoje Baltijos šalys jaučiasi ypač pažeidžiamos. Diena po dienos V.Putinas drasko savo kaimynę. Pabaigęs savo nuotykius Ukrainoje, jis gali ieškoti naujų taikinių – ir tikriausiai trys šalys rytinėje Baltijos jūros pakrantėje juo ir taptų. Net britų gynybos sekretorius Michaelis Fallonas pripažino, kad toks pavojus – realus.
Jeigu Rusija imtų realiai grasinti Lietuvai, Latvijai ir Estijai, yra viena paprasta priežastis, kodėl tai skirtųsi nuo Ukrainos atvejo. Trys Baltijos šalys yra NATO narės, tad jas gina penktasis NATO sutarties punktas, pagal kurį ginkluota ataka prieš vieną šalį yra laikoma ataka prieš visas.
Kalbant paprastai, Didžioji Britanija būtų teisiškai įpareigota ginti Estiją – taip pat, kaip gintų Doverio krantus. Aiškinant dar paprasčiau, tai reikštų, kad būtų pradedama kariauti su valstybe, kuri turi didžiausią branduolinių ginklų arsenalą. Tad konfliktas, kuris prasidėtų Baltijos pakrantėje, galėtų išsiplėsti iki tokio, kuris iškeltų grėsmę visos žmonijos egzistavimui. Vien dėl šios priežasties yra maža tikimybė, kad Rusija įsiveržtų į NATO šalį.
Konfliktas, kuris prasidėtų Baltijos pakrantėje, galėtų išsiplėsti iki tokio, kuris iškeltų grėsmę visos žmonijos egzistavimui.
Kada invazija yra invazija?
Tačiau didesnis pavojus – kad V.Putinas pasinaudotų metodais, kurie nėra laikomi klasikine invazija. Tereikia pažvelgti į Ukrainą, kuri yra pavyzdys, kaip Maskva kariauja hibridinį karą. Visų pirma, atsirado grupė žmonių, kurie išreiškė savo lojalumą Rusijai. Iš pradžių Rusija jiems padėjo viską planuoti, tačiau netrukus ėmė tiekti ir ginklus bei karius.
Meistriškas propagandos, gatvės neramumų iliuzijos, vietos valdžios nuvertimo ir brutalaus karo derinys leido Rusijai atsiriekti nemažą dalį Ukrainos teritorijos. Tiesa, kad tūkstančiai rusų karių įžengė į Ukrainą, tačiau jie tarsi sulašėjo į Ukrainą, o ne atūžė kaip cunamis. Ši šešėlinė invazija pasiekė tą patį tikslą, kaip ir klasikinė, tačiau tokia neatrodė.
Jeigu V.Putinas atsigręš į Baltijos šalis, jis tikriausiai pasinaudos tokiu pačiu modeliu. Jo tikslas bus lėtai vykdyti ataką tokiu būdu, kad NATO nebūtų priversta nedelsiant veikti. Neabejotinai – Kremlius kaip įmanoma maskuotų invaziją.
Pirmosioms problemoms – neproporcingai griežtas atsakas
Kaip NATO į tai turėtų atsakyti? Geriausias atsakymas – užgesinti pirmąsias žiežirbas, tvirtina Jonathanas Eyalis, Didžiosios Britanijos Karališkojo jungtinio gynybos ir saugumo studijų instituto vadovas.
Jeigu imsi žaisti kažkokius žaidimus Latvijoje, gali sulaukti 20 tūkst. NATO narių atvykimo į šią šalį.
„Jeigu atsiranda pirmųjų ženklų, kad formuojamos apsišaukėliškos organizacijos, kurios pradeda reikalauti autonomijos ar nepriklausomybės vienoje iš trijų valstybių, tuomet reikia nedelsiant įsitraukti, – teigia jis. – Svarbiausia – nevienareikšmiškumo elementas: pasakyti V.Putinui: „Jeigu mėginsi tai, tai gali gauti tokį atsaką, kokio net nesitikėtum. Jeigu imsi žaisti kažkokius žaidimus Latvijoje, gali sulaukti 20 tūkst. NATO narių atvykimo į šią šalį.“
Ukrainai pritrūko ryžto arba priemonių užgniaužti pirmąsias okupacijas Donecke. Su NATO pagalba, Baltijos šalys teoriškai jas galėtų iškart pažaboti. Kitaip sakant, į pirmąjį iššūkį reikėtų duoti neproporcingai griežtą atsaką.
Laikas atsisakyti 1997 m. susitarimo su Rusija
Tačiau nėra kuo pakeisti senoviško dislokavimo, jeigu norima pademonstruoti ryžtą. Trys Baltijos šalys neturi nė vieno naikintuvo. Jos kliaujasi oro policijos misija, kuri saugo jų erdvę. Šios pajėgos buvo padidintos keturis kartus, tačiau tai vis tiek tėra tik 16 naikintuvų. Rusija turi 1,2 tūkst. naikintuvų.
NATO sukūrė 4 tūkst. karių greitojo reagavimo pajėgas, kurios nedelsiant galėtų atvykti į Baltijos šalis, tačiau Aljansas vis dar laikosi 1997 m. pasirašytos sutarties su Rusija, kuria draudžiama ilgam laikui dislokuoti užsienio valstybių karius bet kurioje NATO valstybėje į Rytus nuo Vokietijos.
Generolas Jonathanas Shaw, buvęs Gynybos štabo viršininko pavaduotojas, mano, kad jau laikas atsisakyti šio įsipareigojimo ir leisti Baltijos valstybėse dislokuoti NATO karius. „Susitarimas to nedaryti buvo dalis susitarimo gerbti Ukrainos suverenumą, – teigia jis. – Jo laikas jau praėjo.“
Svarbiausia - reaguoti į viską
Tačiau tai vis tiek paliktų alternatyvų V.Putinui. Internetas atveria naujas erdves, 2007 m. prieš Estiją buvo surengta serija kiberatakų – prieš jos bankus, žiniasklaidos priemones, ministerija. Rusija gali imtis tokios puolimo formos siekdama padaryti žalos nuotoliniu būdu ir anonimiškai.
Kalbant apie Baltijos valstybių gynimą, saugiausias būdas būtų užpilti šalto vandens ant pirmųjų konflikto kibirkščių.
Vis dėlto pirštų antspaudai vis tiek liktų, įspėja Davidas Omandas, buvęs Didžiosios Britanijos didžiausios žvalgybos agentūros GCHQ vadovas.
„Rusai turėtų būti labai atsargūs, – teigia jis. – Jie turi puikius kibernetinius sugebėjimus – tam jie yra daug investavę. Tačiau jie turi žinoti, kad yra labai daug šansų, jog amerikiečiai sugebėtų juos susekti.“
Jeigu paaiškėtų, kad Rusija įvykdė daug žalos atnešusias kiberatakas prieš NATO valstybę, reikėtų imtis labai stipraus diplomatinio atsako, tvirtina D.Omandas.
Svarbiausia – duoti atsaką viskam. Jeigu V.Putinas pajus, kad jis gali veikti be pasekmių, tuomet jis stiprins savo agresiją. Kalbant apie Baltijos valstybių gynimą, saugiausias būdas būtų užpilti šalto vandens ant pirmųjų konflikto kibirkščių. Estijos pareigūno pagrobimas iš jo paties tėvynės daugiau niekada negali likti nepastebėtas.
