Šitas karys mus parodė kelią prie kito ukrainiečio Aleksandro Zozuljos. Aleksas buvo įstrigęs po apleistu rusų T-72 tanku. Maniau, kad jis neišsikapanos. Lauke buvo -8 laipsniai, jis buvo labai prastos būklės. Mums buvo pasakyta jį palikti ir grįžti į kovą, tačiau iš pradžių nuvilkome tanką ir jį išlaisvinome. Netrukus atvyko pastiprinimas ir nugabeno jį į ligoninę.
Kai jis jau buvo išvežtas, prisiminiau, kad jam nesuleidom specialios injekcijos. Buvome tikri, kad be jos jis mirs, tačiau pasirodė, kad keli savanoriai jam ją suleido dar prieš mums atvykstant. Gerai, kad mes to irgi nepadarėme – nuo dvigubos dozės jis būtų miręs.
– Daugelį žmonių labai sujaudino jūsų atviras laiškas rusų kario, kurio tanką perėmėte, motinai. Kodėl jūs jį paleidote? Ar manote, kad separatistai būtų pasielgę taip pat tokioje situacijoje?
– Tame tanke aš radau telefoną, jame buvo adresai, kontaktai. Jau ilgą laiką buvau mąstęs apie atvirą laišką ir tuomet nusprendžiau, kad galbūt, jeigu kalbėčiau tiesiai su jo motina, tai ką nors pakeistų.
Nesu rašytojas – vieną naktį prisėdau ir tiesiog viską surašiau. Užtrukau gal pusvalandį.
Paskelbiau jį, bet nesitikėjau, kad jis taip išpopuliarės. Nepamenu, kad pirmieji paskambino – BBC ar „Reuters“. Ir tuomet laiškas išplito visur. Nerašiau tam, kad gaučiau dėmesio. Po kurio laiko kažkas man atsiuntė nuorodą į to Rusijos kario, kurį paleidome, feisbuko įrašą. Jis rašė, kad viskas yra melas – kad tankas įstrigo, todėl kiti kariai bėgo, o jo esą ten net nebuvo.
Jis taip pat rašė, kad nebūtų nieko paleidęs, jeigu būtų buvęs mano vietoje, tačiau visgi mes nusipelnėme padėkos už tokį poelgį.
Jis taip pat rašė, kad nebūtų nieko paleidęs, jeigu būtų buvęs mano vietoje, tačiau visgi mes nusipelnėme padėkos už tokį poelgį. Iš jo motinos nesulaukiau jokių žinių.
Buvo dar kitas atvejis. Po kovos radau negyvą rusų tankistą, o šalia jo – pasą. Norėjau dokumentą atiduoti Ukrainos saugumo tarnybai, bet jie nenorėjo su tuo turėti nieko bendro. Todėl po kelių savaičių aš tą pasą atidaviau Ukrainos žurnalistams.
Žurnalistai pas mus atvykdavo bent kartą per savaitę. Jie neįtikėtinai drąsūs, kelis kartus vos išgyveno. Jų automobilis buvo nusėtas kulkų skylėmis. Mums tai įprasta, bet jiems tai buvo itin sunku psichologiškai. Jie viename Ukrainos televizijos kanale paskelbė reportažą apie rastą Rusijos kario pasą.
Netrukus po to gavau laišką iš žuvusio tankisto brolio – jis rašė, kad negali patikėti, jog jo brolis nebegyvas. Taip pat klausė, kodėl nenufotografavau kūno. Į ką aš atsakiau – kodėl po velnių, taip daryčiau?
Vėliau jis dar rašė man žinutes telefonu, siūlė pinigų už tai, kad paimčiau jo brolio kūną, bet pasakiau niekuo negalįs padėti. Laukuose tebegulėjo šimtai kūnų, mes net negalime atgauti saviškių žuvusiųjų, kaip aš galėčiau padėti jam? Toje vietoje nuolat vyksta kovos. Sanžarivka yra mūsų Ukrainos Stalingradas.
Galiausiai jis sugebėjo pasiimti brolio kūną – atvažiavo ten pats su automobiliu. Tankisto žmona taip pat man skambino kelis kartus.
– Ko labiausiai trūksta jums ir jūsų kariams?
– Turime užtektinai vandens ir valgome daugiausiai konservuotą maistą, paprastai jo netrūksta. Jeigu turime laiko, patys gaminamės valgyti. Jeigu mums negalėdavo atgabenti geriamo vandens, semdavomės iš upės.
Tačiau mūsų uniformos – tik vasarinės. Jeigu ne savanoriai, neturėtume jokios žiemai skirtos aprangos. Nei pirštinių, nei kepurių – nieko.
Didžiausius siuntinius pristato vadai. Tačiau kai tik rusai išgirsdavo, kad mūsų vadai yra netoli, pradėdavo atakas. Po vieno iš mūšių mūsų vadas pasakė, kad daugiau neatvažiuos pas mus tam, kad į jį šaudytų. Nuo to laiko jis privažiuodavo tik per tris kilometrus nuo mūsų.
Dėl ryšio nebuvimo mūšiai yra labai painūs, mes apšaudome savus. Draugiška ugnis yra labai dažna, ypač naktimis.
Ko tikrai trūksta – radijo ryšio. Jo beveik nėra. Buvo viena kova, kai vienas mūsų tankų pasimetė. Radijas tiesiog sugedo, niekas neturėjo laiko jo pataisyti, todėl tankas tiesiog pasiklydo. Pamenu, vienas vaikinas rizikavo savo gyvybe ir su visureigiu važiavo jį surasti.
Turime nedidelius radijo prietaisus, kuriuos patys kariai nusipirko už savo pinigus, bet jie veikia tik trumpoje distancijoje.
Dėl ryšio nebuvimo mūšiai yra labai painūs, mes apšaudome savus. Draugiška ugnis yra labai dažna, ypač naktimis.
Trūksta žiūronų ir nakties matymo prietaisų. Neturime termovizorių. Mano draugai ir giminaičiai man nupirko juos – iškart pradėjau kautis žymiai geriau.
Naktį visi šaudo į bet ką, kas sujuda. Tačiau kai gavome termovizorius, galėjome matyti kilometro-dviejų spinduliu. Galėjome teritoriją patikrinti tik kas pusvalandį.
Kariai paprastai tai perka iš savo kišenės. Termovizoriai kainuoja apie 3,2 tūkst. eurų už vieną. Tai nėra žvėriški pinigai, tačiau kariuomenė mums jų vis tiek nenuperka.
