– Ką manote apie Minsko susitarimus? Ar jie padėjo sustabdyti kraujo liejimą, ar gal tik dar labiau apsunkino situaciją?
– Visų pirma, nežinome, dėl ko tikrai susitarta Minske. Žinome, kad reikėjo nutraukti ugnį – mūsų vadai mums įsakė išvis nebešaudyti. Rusai į susitarimą rimtai nežiūrėjo – jie ir toliau į mus šaudė. Visą laiką tikėjomės, kad gal galų gale jie irgi paklus susitarimui. Mums net neleisdavo atsišaudyti.
Mes supratome, kad Ukrainai reikia taikos. Jiems tai – ne išeitis. Jiems karas yra pragyvenimo būdas. Ką rusų kariai veiks taikos metu? Plaus automobilius? Taika jiems yra mirtis, o karas – gyvenimas. Tai absurdas.
Ką rusų kariai veiks taikos metu? Plaus automobilius? Taika jiems yra mirtis, o karas – gyvenimas. Tai absurdas.
– Ką manote apie JAV pastangas padėti Ukrainai? Ar 300 karių, kurie atvyko apmokyti ukrainiečių, pakanka?
– Net jeigu mes ir labai norime turėti geros įrangos, niekas mums jos neturėtų duoti, nes pusė mūsų brigadų nuolat geria. Kai kurie kariai niekada neišsiblaivo.
Į karą išėjau praėjusių metų rugpjūtį, ir buvo karių, kurių niekada nemačiau blaivų iki kovo mėnesio. Jauni vyrai geria žymiai mažiau, tačiau beveik visi geria.
Ko jau ko, bet mums niekada netrūkdavo alkoholio, tačiau nei aš, nei mano brigada negėrėm. Šeimos kariams nuolat siųsdavo dėžes su alkoholiu. Mačiau, kaip kariai sugadina įrangą dėl girto kvailumo. Būtų nedovanotina, jeigu būtų pradėta gadinti amerikiečių duota įranga tik todėl, kad mūsų kariai elgiasi neprofesionaliai.
Mūsų kariai nėra gerai apmokyti, todėl dirbti su įranga nėra lengva. Netgi vadai nėra pernelyg atsakingi. Jie net patys dažnai savimi nepasitiki. Pusė jų išvis bijo eiti artyn fronto linijos. Mūsų vadas pasirodė tik du ar tris kartus. Nors jis ir ne taip bijojo, jo palyda buvo persigandusi.
Amerikiečiai Ukrainos karius turėtų apmokyti dar labiau – netgi parinkti vadus. Tik tokiu atveju reikalai keistųsi, nes dabar visi aukšto rango karininkai yra tikri šikniai. Kai kurie sakytų, kad gal ne visi, bet man jie visi tokie atrodo.
Viskas labai primena Sovietų Sąjungą. Labai sunku rasti patriotiškų žmonių. Visiems vadams svarbiausia prisivogti ir išvengti tikrų mūšių.
Kai baigiau tarnybą, atvykau į Kryvyj Rihą, kur yra didelė karinė bazė. Pasirašiau demobilizacijos dokumentus, o jie man pasakė, kad privalau atiduoti viską, ką esu gavęs – netgi puodelį ir rankšluostį. Piktai atsakiau: „Ar jūs bepročiai? Viskas suniokota. Kaip galiu atiduoti rankšluostį, kurį kasdien naudojau pusę metų?“.
Netgi pasiūliau verčiau už tai sumokėti, bet jie nesutiko. Bet jie net neaprūpina karių puse to, kuo turėtų. Jeigu ne savanoriai, mes nebūtume išgyvenę žiemos. Tik vadai sėdi sau karinėse bazėse su šildymu ir karštu maistu.
Mano nuomone, tikroji kariuomenė yra savanoriai – žmonės, kurie kaunasi su ugnimi akyse. Visus vadus rinkčiau iš savanorių batalionų. Trumpai turėjom vieną karininką, kuris turėdavo taisyti tankus, bet jis visą laiką buvo girtutėlis. Turėjau pats išmokti, kaip pataisyti tą velnio daiktą, kaip teisingai jį sutepti, patikrinti spaudimą. Viską turėjau daryti pats.
Jeigu rusai elgtųsi kaip tikra kariuomenė, jie būtų seniai mus nugalėję. Bet jie yra dar blogesni kovotojai nei mes. O „separatistai“ gauna 300 dolerių per mėnesį – štai dėl ko jie kaunasi.
Jeigu rusai elgtųsi kaip tikra kariuomenė, jie būtų seniai mus nugalėję. Bet jie yra dar blogesni kovotojai nei mes.
– Jeigu trumpai reikėtų apibūdinti karą, kaip tą padarytumėte?
– Mano akimis, karas yra Ukrainos kaip nepriklausomos valstybės įtvirtinimas. Po Maidano šalyje žymiai sustiprėjo patriotizmas. Žinoma, tai turi ir neigiamų pasekmių, tačiau niekada valstybės kūrimas nebuvo lengvas. Tikiu, kad mes susitvarkysime. Pasaulio spaudžiama Rusija galų gale liausis finansuoti karą, tada jis ir sustos. Mūsų priešai yra visiškai priklausomi nuo Maskvos pinigų.
– Ar valdžia kariam siūlo kokią nors psichologinę pagalbą po tarnybos, kaip jiems tvarkytis su potrauminio streso sindromu?
– Negirdėjau, kad jie padėtų veteranams su PTSS. Jiems visiškai nusispjauti. Tačiau savanoriai siūlo pagalbą ir veteranams, ir karių šeimoms. Galbūt, jeigu kreiptumeisi prašydamas psichiatro, tau duotų konsultaciją...
Pažįstu odontologą, kuris pasakė, kad man dantis taisys visą gyvenimą nemokamai. Viskas vyksta taip – savanorių pagalba, o valdžia nieko nedaro.
– Kokios karių nuotaikos? Ar manote, kad galite laimėti, ar visi pernelyg išvarginti karo?
– Tankų brigadoms karo kaip ir nebėra. Yra tiesiog daug laukimo. Žinoma, jeigu rusų pusė imtų pulti plačiu mastu, tankistai – ir aš – grįžtume į frontą.
Kas vyksta dabar kariuomenėje, yra visiška beprotybė. Nors aš pats sutikau šimtus didvyrių, niekas niekada nebūna apdovanojamas. Nors buvo žadama už atimtą tanką skirti pinigines išmokas, to niekada nebuvo. Bet to ir nereikia – ukrainiečiai kaunasi ne dėl to. Tačiau net po mirties nėra apdovanojami didvyriai, kurie paaukojo gyvybę už savo šalį. Bet, žinoma, po tarnybos mes turime grąžinti suknistus rankšluosčius ir puodelius.
Dabar manau, kad rusų valdžia rengė savo tautą nekęsti Ukrainos, ir jiems tai pavyko. Jie nori mus sunaikinti.
– Kokią matote Rusijos ir Ukrainos santykių ateitį?
– Ilgą laiką nesutarsime. Galbūt niekada nebesutarsime. Nors abiejose šalyse gyvena daug tų pačių šeimų narių, daug kartų mačiau, kaip dėl politikos jie liovėsi kalbėtis tarpusavyje – jiems neberūpi, ar giminaičiai tebėra gyvi.
Pastatyčiau sieną tarp Rusijos Ukrainos. Ne tam, kad sulaikytume žmones, o kaip simbolį. Mūsų mentalitetai visiškai skiriasi. Nesuprantu, kodėl rusai išvis nori eiti kautis į Ukrainą, jeigu kaimai už 10 kilometrų nuo Maskvos net neturi elektros ar elementarių patogumų. Rusija turi dujų, naftos, o žmonės vis dar vargšai.
Dar gerokai prieš karą socialinėje žiniasklaidoje iš Rusijos pusės buvo daug kalbama apie Ukrainą, ir dauguma komentarų buvo neigiami. Tuomet nesupratau, kodėl. Dabar manau, kad rusų valdžia rengė savo tautą nekęsti Ukrainos, ir jiems tai pavyko. Jie nori mus sunaikinti.
