Kiekvienas karys prieš mūšį turi turėti tikslą. O norint jį pasiekti reikia daug ir sunkiai treniruotis. Tačiau sunku pratybose, lengva mūšyje. Kariams tenka rinktis: ar sunkiai treniruotis, ar susitaikyti su pralaimėjimo kartėliu. Be abejonės, tarnybą kariuomenėje renkasi žmonės, kurie nevengia sunkumų ir iššūkių, jiems už tai atlyginama žiniomis bei įgūdžiais, vertais sugaišto laiko ir pastangų.
Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono (Birutės MPB) kovinio rengimo ciklą vainikuoja vertinamosios pratybos, kurių gale galima daryti išvadą: pasirengęs vykdyti skirtą užduotį, o gal reikia dar treniruotis ar rengimąsi kartoti iš naujo.
Vertinamosiomis pratybomis „Stiprus ulonas 2013“ siekta patikrinti ir tobulinti Birutės MPB gebėjimą atlikti gynybos veiksmus, vadovauti priskirtiems Lietuvos kariuomenės ir užsienio partnerių padaliniams ir juos valdyti. Be šių pagrindinių tikslų, batalionas susidūrė su dar vienu iššūkiu – planuojant visą gynybos operaciją pritaikyti gautas naujas transporto priemones (vadavietės sistemą).
Pratybų priartinimas prie realių sąlygų
Pratybos – tai žaidimas, kuris turi būti artimas realybei, kitaip žaisti bus netikslinga ir neįdomu. Todėl karinėse pratybose naudojami imitaciniai šaudmenys, sprogmenys, veikia priešo imitavimo grupės, atliekami civilių, valdžios atstovų vaidmenys, kuriamas pratybų scenarijus su išgalvotomis aplinkybėmis, kad kariai galėtų įsijausti ir veikti kuo tikroviškesnėje aplinkoje.
Atvykę į pratybų poligoną, Birutės MPB kariai gavo aukštesnio vado įspėjamąjį įsakymą nedelsiant įtraukti į „žaidybinę“ situaciją: mes – Amberlando Respublikos kariai, agresorius – Barklando diktatūrinė valstybė. Diktatoriaus valdomam Barklandui būtina sujungti valstybę ir autonominę sritį sausumos keliu, tačiau didžiausia kliūtis yra parlamentinė demokratinė respublika, Europos Sąjungos ir NATO narė, Amberlandas. Šio rytinę dalį agresorius norėtų aneksuoti bei prijungti ir taip išspręsti koridoriaus tarp Barklando bei autonominės srities problemą.
Taigi, kai priešo pajėgos su tankais ir pėstininkų kovos mašinomis kerta Amberlando valstybės sieną, iškyla būtinybė gintis...
Gynybos užkulisiai
Sustiprinto Birutės MPB karių užduotis – užblokuoti priešo pajėgas ir sudaryti tinkamas sąlygas Baltijos divizijos pajėgoms atlikti kontrataką, o tai reikštų visišką priešo pajėgų sunaikinimą ir Amberlando suverenumo atkūrimą.
Bataliono vado sumanymas – kuo labiau sekinti priešo pajėgas stabdymo veiksmais paskirtame sektoriuje, sutelkiant priešą į naikinimo zonas. Pergalės garantija – tinkamas pasiruošimas neišvengiamam mūšiui. Taigi, kariai, vos gavę įspėjimą apie galimą priešiškų karinių pajėgų artėjimą, imasi veiksmų: bataliono štabas vertina priešo priartėjimo kelius ir galimus veiksmus, savo padalinių panaudojimo galimybes, siekiant išvengti nuostolių ir kuo efektyviau išnaudoti visas turimas priemones, tuo pat metu likę kariai pradeda žvalgyti kelius, gamtines kliūtis, rengti gynybos pozicijas, planuoti kovos veiksmus.
Karo inžinerijos specialistai nedelsdami imasi minų laukų, užtvarų ir kitų kliūčių – jos apsunkins priešo žygį link savojo tikslo, padės bataliono kariams įrengti gynybos pozicijas, kuriose reikės sustabdyti agresoriaus intervenciją. Civilių ir karių bendradarbiavimo (CKB) specialistai skuba susisiekti su vietos valdžios atstovais ir informuoti apie grėsmes, kylančias gyventojams, derinami evakuacijos, svarbių objektų apsaugos ir kiti klausimai, žiniasklaida informuojama apie gresiančią okupaciją, skleidžiamą propagandą bei rajone veikiančias grupuotes, kurios gali kelti grėsmę taikių gyventojų saugumui. Ryšių padaliniai rengia komunikacijos priemones, kad būtų įmanoma palaikyti ryšį bet kokiomis sąlygomis.
Toks skruzdėlyną primenantis bruzdėjimas, plika akimi nepastebimas, kuria labirintą, kuris suklaidins ir pražudys kelis kartus didesnes bei geriau ginkluotas priešo pajėgas.
Pelės viliojimas į spąstus
Mūšis prasidėjo anksti ryte. Saulei dar nepatekėjus žvalgybos padaliniai pajudėjo į nurodytas vietas, kur tikimasi sulaukti okupantų pajėgų. Kiti padaliniai užėmė numatytas pozicijas, pasirengę suduoti smūgį priešui, jį stabdydami, sekindami, kreipdami norima kryptimi...
Pratybose buvo visko – mačiau ir ašarų, girdėjau ir aštrių žodžių. Tačiau daugiausia buvo kryptingų ir teigiamų pastangų. Lengva nebuvo – bet, kaip pasakė vienas bataliono karys, jei kariuomenėje būtų lengva, mūsų čia nebūtų. Šiandien galiu pasidžiaugti – Birutės batalionas yra parengtas, su juo galiu eiti į bet kokį mūšį, tikiuosi, batalionas apie mane pasakytų tą patį.
Radijo stotimi į vadavietę perduodami pranešimai apie priešo nuostolius, sėkmingą operacijos eigą, tačiau džiaugsmingų šūksnių dar negirdėti, prieš akis – pagrindinis mūšis. Jei viskas eisis pagal planą ir priešo pajėgas pavyks įvilioti į numatytą vietovę, iš kurios jiems trauktis nebus kur, tai užvirs tikras pragaras. Kruopščiai sumanytas planas pasitvirtina ir priešas nukreipiamas į paspęstus spąstus.
Tankų padalinius ir šarvuotą techniką pasiruošė pasitikti prieštankiniai padaliniai su JAVELIN sistemomis, mūšio lauke mobilumą sutrikdė minų laukas ir inžinerinės užtvaros. Išsilaipinančius priešo pėstininkus pasitiko sutelkta kulkosvaidžių ir šaulių ginklų ugnis, ši neleido padaryti perėjų minų laukuose.
Prieštankinė ginkluotė, artilerijos ugnis padarė savo darbą – priešo tankai, šarvuota technika sunaikinta, priešas priverstas atsisakyti savo ketinimų. Šliaužianti dūmų uždanga užtvindė mūšio lauką – dūmines užtvaras naudojo tiek mūsų kariai, siekdami apsupti priešo pajėgas, tiek priešas, mėgindamas atsitraukti.
Aktyvioji fazė baigėsi – atėjo laikas suskaičiuoti pergales ir nuostolius. Pamuštas „tankas“ atgijo – jį imitavęs šarvuotis smagiai sau nuriedėjo Pabradės poligono kalvelėmis. Karių veiduose pasirodė šypsenos – praeityje liko žygis į bataliono susitelkimo rajoną, ruošimasis gynybos operacijai, atsakomybės rajono apsaugos užtikrinimas, pozicijų įrengimas, planavimas, nemiga, nuovargis.
Išskirtinė patirtis vado žvilgsniu
Pratybos „Stiprus ulonas 2013“ Birutės MPB svarbios keliais aspektais.
„Pirma, pasitikrinome, ar tinkamai devynis mėnesius ruošėmės ir ko esame verti, – pasakojo bataliono vadas plk. ltn. Mantas Paškevičius. – Antra, batalionas turėjo integruoti į savo sudėtį papildomų kitų batalionų vienetų ir karių, kurių rengdamiesi mes beveik neturėjome, t. y. Mindaugo bataliono kuopą, Oro gynybos būrį, inžinierių, žvalgų, prieštankininkų, CKB grupę, taip pat Estijos kariuomenės pėstininkų būrį. Trečia, tai buvo proga kariams pamatyti ir pajausti, kaip vyksta gynybos (sulaikymo) operacijos su „tikru“ mechanizuotu priešu ir kokie yra mūsų pliusai bei minusai.“
Visus devynis mėnesius batalionas ruošėsi atlikti gynybos veiksmus įvairiais lygiais – vienetų, štabo ir vado.
„Iš to, kiek vienetai turi sukaupę poilsio dienų už kareivinių režimą ir tarnybą savaitgaliais, matau, kad štabo ir vado ruošimasis galėjo būti dar intensyvesnis, – juokavo bataliono vadas. – Be tiesioginio pasiruošimo pratyboms, šiais metais Birutės bataliono Pirmoji kuopa dalyvavo tarptautinėse pratybose „Kardo kirtis 2013“ Latvijoje, o Antroji kuopa – tarptautinėse pratybose „Klevo skliautas 2013“ Ukrainoje. Tai, kad dalyvauta šiose pratybose, turėjo didelę reikšmę geram pasirodymui baigiamosiose pratybose „Stiprus ulonas 2013“. „Pasiruošimą pratyboms galiu vertinti tik teigiamai, – pripažino bataliono vadas. – Aišku, jei pratybos būtų vykusios kitais metais, tikrai rastumėm ką patobulinti.“
Plk. ltn. M. Paškevičius pagyrė savo karius. Šauniai pasidarbavo žvalgai: atliko analizę, puikiai pasiruošė „priešo“ puolimui naktimis – dėl to jis iki susitelkimo rajono taip ir nepriėjo.
„Nudžiugino ir estų karių nusiteikimas – jie atvyko vakare, o iš ryto jau atsidūrė veiksmo sūkuryje, sudarydami įspūdį, kad kartu su mumis treniravosi visus devynis mėnesius. Turiu įvertinti ir mūsų virėjų pastangas, kartais netgi per ašaras, kad laiku pavalgydindavo daugiau nei 400 karių, nors patys tuo metu valgiui retai rasdavo laiko ir beveik nemiegojo.“
Dešimt pratybų dienų praėjo kaip viena, todėl laiko nebuvimas vadui įsiminė labiausiai: „Prisimenu ir savo emocijas, kai aukštesnis štabas pašalino mane iš „žaidimo“ vienai dienai, nes atrodė, kad dar tiek darbų nepadaryta, bet dabar džiaugiuosi, nes viskas ir be manęs buvo padaryta. Geru žodžiu norėčiau paminėti pėstininkų kuopų vadus, nes jiems pratybos buvo nepaprastas iššūkis. Tai Pirmosios kuopos vadas vyr. ltn. V. Buiva, dar visai neseniai grįžęs iš paskutinės PAG misijos Goro provincijoje, Antrosios kuopos vado pareigas per pratybas ėjęs kuopos vado pavaduotojas vyr. ltn. T. Šyvokas, Mindaugo bataliono kuopos vado pavaduotojas vyr. lt. M. Magyla, kuris pratybose taip pat išbandė kuopos vado pareigų naštą. Šie karininkai padarė tai, ko iš jų buvo tikimasi, ir dar daugiau.“
Patys į petį su estais
Kartu su lietuviais pratybose dalyvavę Estijos sausumos pajėgų Gynybos bataliono kariai sėkmingai integravosi į Birutės MPB gretas.
„Džiaugiuosi, kad treniruodamiesi kartu su lietuviais, įgausime dar daugiau patirties gintis petys į petį su NATO partneriais“, – sakė būrio vadas ltn. Allar Tulik.
Estijos sausumos pajėgų Apsaugos bataliono viešųjų ryšių atstovas ltn. Eerd Salmann pripažino – integruotis nebuvo sunku, nes estų kovinio rengimo programa bei vykdymo standartai parengti pagal NATO standartus. Taigi, vos atvykę kaimynai iš karto prisidėjo prie bendrų užduočių be jokių nesklandumų: „Oras puikus, gamta panaši kaip ir Estijoje, tad maskavimosi ypatumai nesiskiria. Jaučiamės kaip namuose, tik kalba skirtinga, nors ir dėl to sunkumų nekyla – visi puikiai kalba angliškai. Lietuviai labai draugiški, noriai gelbsti ir pataria įvairiais klausimais. Tikimės, kad tokios bendros pratybos taps tradicija ir galėsime dažniau stoti kovon viename apkase, juk taip stiprinami ne tik karybos įgūdžiai, bet ir tarpusavio ryšiai.“
Svečiai iš kitos Baltijos šalies sulaukė ir pratybų vertintojų pagyrimų: „Estų neišgąsdino dvi paras pliaupęs lietus – jie buvo iniciatyvūs ir pasiryžę tęsti pratybas toliau, – pripažino vyriausiasis pratybų vertintojas plk. ltn. Žilvinas Gaubys. – Maloniai nustebino puikūs karių individualūs įgūdžiai, gebėjimas maskuotis pagal vietovės sąlygas ir tinkamai užimti priedangas.“
Vadavietės pasiuntinė
Eilinei Simonai Taraškevičiūtei pratybose teko bataliono vadavietės pasiuntinio pareigos. Jos labai svarbios – būtina užtikrinti nenutrūkstamą informacijos kaitą tarp karių ir padalinių, kai nėra nė laidinio ryšio, nes jį įrengti lauko sąlygomis trunka nemažai laiko, kai laikomasi radijo tylos, norint užtikrinti operacijų saugumą ar esant trikdžiams iš priešo, kitų priežasčių.
Ulonų vardas Birutės batalionui yra tinkamiausias, nes atrodė, kad kariai veikia ne pėsčiomis, o su žirgais. Aišku, yra ir išmoktinų pamokų. Norėčiau paminėti gal tik vieną – reikia įdėti daugiau pastangų sudarant sąlygas kalbėtis, o vadovavimo grandinėje išmokti klausytis ir girdėti, kas sakoma iš apačios.
„Susipažinau su kariais, dirbančiais pagrindinėje ir užnugario vadavietėje, akies krašteliu pamačiau štabo planavimo ir valdymo procesus. Tokiose pratybose pamatai, kaip veikia visas mechanizmas, koks svarbus kiekvieno indėlis. Įspūdį padarė į batalioną atvykusios planavimo transporto priemonės – dėl jų, bent jau mano akimis žiūrint, štabo karių darbai vyko daug greičiau, – dalijosi įspūdžiais mergina. – Manau, vadavietėse dirbę kariai taip pat džiaugėsi gavę daug patogesnes darbo vietas, kur planuoti galima kur kas greičiau, nelaukiant, kol bus įrengta vadavietė, kaip tai būdavo anksčiau.“
Simona atėjo į kariuomenę žinodama ko nori, jai mūšio sąlygos – ta aplinka, kurioje jaučiasi geriausiai. Jausmas, kai visi kariai yra kartu, miške, užsimaskavę, rimtai ruošiasi karinėms užduotims, nepakartojamas.
„Ekstremaliomis sąlygomis kariai tampa dar draugiškesni, paslaugesni nei kareivinėse, jautiesi tarsi su šeimos nariais“, – pripažino mergina.
Sėkmės veiksnys – komanda
Paramedikė eil. Gražina Pakėnienė pratybose džiaugėsi turėjusi gerą progą pasitikrinti įgūdžius: „Žinoma, visa tai imitacija, tačiau mano veiksmai buvo atliekami taip pat, kaip tektų elgtis su tikru sužeistuoju. Suteikti pirmąją pagalbą lauko sąlygomis – mano darbas, čia man puiki proga pasitikrinti įgūdžius, stengtis kuo geriau ir operatyviau atlikti užduotis, nes laikas šioje srityje labai svarbu.“
Kulkosvaidininko padėjėjai j. eil. Rimantei Gabrėnaitei tai pirmos pratybos su batalionu. Kariuomenėje ji vos keli mėnesiai. Įspūdžiai ir nauja patirtis padėjo merginai dar kartą įsitikinti, jog ji neapsiriko pasirinkusi profesiją: „Būti kulkosvaidžio komandoje merginai nemažas iššūkis, nes skyriaus operacijų sėkmė daugeliu atvejų priklauso nuo kulkosvaidžio komandos sklandaus darbo. Kulkosvaidininkai statomi prie svarbiausių krypčių, kur reikalingas didžiausias ugnies tankis, o mano užduotis – užtikrinti nepertraukiamą ginklo darbą, turiu nuolat nešiotis užtaisytas šovinių juostas ir būti pasirengusi padėti kulkosvaidininkui ar net pati perimti ginklo valdymą.“
Poilsio trūkumas ir intensyvus grafikas jos neišgąsdino: „Tiesą sakant, tikėjausi dar intensyvesnių veiksmų. Nebuvau susimąsčiusi, kad rengimasis mūšiui trunka kur kas ilgiau nei pats mūšis. Operacijai ruošėmės kelias dienas, o mūšis įvyko per pusdienį. Komanda puiki, visi elgiasi taip, tarsi jau seniai čia būčiau tarnavusi, stengiasi padėti, patarti, kantriai paaiškina, ko dar nespėjau išmokti.“
Kulkosvaidžio komanda turėjo įsirengti apkasus su perdangomis, tai taip pat buvo nauja patirtis.
„Džiaugiuosi, kad talkino kolegos iš Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono su karo inžinerijos technika – įrengti apkasus buvo kur kas lengviau“, – džiaugėsi karė.
Ar stiprūs ulonai?
Įvertinimas yra matematika: sudedami pliusai ar minusai, išvedami procentai ir gaunamas rezultatas. Tačiau negali apskaičiuoti karių nusiteikimo, noro ar požiūrio, o šis dažnai nusveria padarytas klaidas. Birutės MPB vadas džiaugiasi, kad šį kartą matematika sutapo su karių požiūriu ir nusiteikimu – batalionas gavo įvertinimą „Parengta“.
„Toks verdiktas visų pirma yra eilinių karių veiksmų įvertinimas. Jie veikė profesionaliai, greitai ir efektyviai, tarsi patvirtindami, kad ulonų vardas Birutės batalionui yra tinkamiausias, nes atrodė, kad kariai veikia ne pėsčiomis, o su žirgais. Aišku, yra ir išmoktinų pamokų. Norėčiau paminėti gal tik vieną – reikia įdėti daugiau pastangų sudarant sąlygas kalbėtis, o vadovavimo grandinėje išmokti klausytis ir girdėti, kas sakoma iš apačios“, – bataliono įvertinimą komentavo plk. ltn. M. Paškevičius.
„Pratybose buvo visko – mačiau ir ašarų, girdėjau ir aštrių žodžių, – neslėpė bataliono vadas. – Tačiau daugiausia buvo kryptingų ir teigiamų pastangų. Lengva nebuvo – bet, kaip pasakė vienas bataliono karys, jei kariuomenėje būtų lengva, mūsų čia nebūtų. Šiandien galiu pasidžiaugti – Birutės batalionas yra parengtas, su juo galiu eiti į bet kokį mūšį, tikiuosi, batalionas apie mane pasakytų tą patį.“
