Gamintojai valdžios atstovų klausia, ar šie suvokia, jog šalis taip gali prarasti ne tik šimtus milijonų dabar, bet ir milijardus ateityje, o karo atveju techniką remontuoti ir modifikuoti vis tiek turėtų vietinės įmonės. Jei tam sąlygos šalyje nebus sukurtos šiuo metu, prasidėjus kariniam konfliktui jų sukurti nebus nei laiko, nei galimybių.
Nėra taip sudėtinga
Šiuo metu Lietuvoje gaminama nuo kosminių technologijų NASA iki automobilių detalių žinomiausioms pasaulio bendrovėms, – teigė T.Jaskelevičius.
Inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) prezidiumo narys, Baltijos automobilių detalių klasterio vadovas Tomas Jaskelevičius 15min.lt teigė, kad Lietuva būtų pajėgi ne tik atlikti šarvuočių techninę priežiūrą, bet ir gaminti šiai karinei technikai dalis.
„Pats šarvuotis yra gana primityvus gaminys. Lietuvoje jau dabar daroma elektros instaliacija traukiniams, autobusams, sunkvežimiams. Jų tikslumo ir kokybės reikalavimai tikrai nėra mažesni. Jau metus susitikinėjame su gamintojais ir analizuojame situaciją. Skaičuojame, kad Lietuvoje įmanoma palikti daugiau nei 100 mln. eurų.
Kalbame apie gana nedideles partijas specifinius reikalavimus atitinkančių gaminių, kuriuos Lietuvoje gaminti būtų labai patogu. Tai nėra automatizuotas procesas, kai štampuojami didžiuliai kiekiai masinės produkcijos“, – sakė pašnekovas.
Pasak jo, viešai pasigirstantys pareiškimai, kad Lietuva nepajėgi to padaryti, daugiau nei stebina: „Šiuo metu Lietuvoje gaminama nuo kosminių technologijų NASA iki automobilių detalių žinomiausioms pasaulio bendrovėms. Mūsų inžinerinė pramonė jau dabar yra pasiekusi europinį lygį.
Žinoma, galime nuvažiuoti į mažą kaimelį, kur stovi vietinis servisas, ir sakyti, kad tai mūsų lygis. Taip pat galime nuvažiuoti į „AQ Wiring Systems“ gamyklą Panevėžyje, kuri gamina pasauliniam koncernui „Volvo“, ir pamatyti, koks mūsų lygis iš tiesų.“
Sąlygas diktuoja valstybė
Lietuva gali kokybiškai gaminti už labai konkurencingą kainą. Kai šiandieniniai šarvuočių dalių tiekėjai yra Šveicarija, Austrija ir Vokietija, tai jų gamybos kaštai tikrai yra didesni negu mūsų.
T.Jaskelevičiaus teigimu, verslui svarbus ne tik dabartinis užsakymas. „Taip, tai didelė suma, kuri liktų Lietuvoje, tačiau dar svarbiau Lietuvos gamintojams būtų patekti į tiekimo grandines. Vėliau bendrovės gali generuoti jau nebe šimtus milijonų, o milijardus.
Pavyzdžiui, jei šarvuočių tiekėjui būtų keliami lokalizacijos reikalavimai, jis būtų priverstas čia susirasti mazgų tiekėjų, kuriuos galėtų naudoti ir kitose šalyse tiekdamas savo šarvuočius. Tokių partnerių šarvuočių gamintojai turi visoje Europoje – Lenkijoje, Graikijoje, Čekijoje.
Toks bendradarbiavimas Lietuvoje nebūtų jokia naujiena. Pavyzdžiui, dar prieš du dešimtmečius Panevėžyje „Sigma“ pradėjo lieti šaudmenų dalis švedų ginklų gamintojui „Bofors“ ir tai sėkmingai daro iki šiol.
Šiandien nėra jokios pozicijos iš mūsų valstybės. Jokios, – teigė asociacijos atstovas.
Vieną kartą įėjus į šią rinką atsiveria labai daug durų, tačiau į ją patekti nėra paprasta. Lietuva gali kokybiškai gaminti už labai konkurencingą kainą. Kai šiandieniniai šarvuočių dalių tiekėjai yra Šveicarija, Austrija ir Vokietija, tai jų gamybos kaštai tikrai yra didesni negu mūsų. Net jei mūsų bendrovės pradžioje gamintų ne taip efektyviai, mes tai galėtume kompensuoti per mažesnius kaštus ir išliktume konkurencingi“, – kalbėjo LINPRA atstovas.
Jis atkreipė dėmesį, kad kiekviena šalis naudojasi tokiomis galimybėmis: „Nesuprantame, kodėl Lietuva to nedaro. Galbūt Lietuvos pramonė ir be valstybės pagalbos galėtų sulaukti užsakymų, bet tam reikėtų labai didelio įdirbio ir daug laiko. Dabar dėl visko būtų galima tartis daug paprasčiau.
Kalbame su visais, bet viskas vyksta tik žodžių lygyje. Pasirašinėjami popieriai yra nieko verti ir patys šarvuočių gamintojai tai puikiai supranta. Blogiausia, kad šiandien nėra jokios pozicijos iš mūsų valstybės. Jokios. Valstybė sako, kad pirks geriausią variantą ir čia pats užsimena, kad Lietuvoje nėra tinkamos kvalifikacijos gamintojų, arba moja ranka, kad pačios bendrovės susitars be valstybės pagalbos.“
Politiniai sprendimai
Gaila, bet valstybėje sprendimus priiminėja žmonės, kurie neturi nieko bendro nei su gynyba, nei su pramone, todėl sprendimai yra politiniai.
T.Jaskelevičius pastebėjo, kad be valstybės nurodymo jokia bendrovė savo iniciatyva su vietos gamintojais derėtis nepradės: „Jiems tai yra papildomas darbas ir papildomos investicijos. Reikia kalbėtis su vietiniais gamintojais, juos mokyti, dalintis savo technologijomis. Niekas tuo nėra suinteresuotas, išskyrus pačią Lietuvą. Kam vokiečiams gaminti Lietuvoje, jeigu jie gali nuvažiuoti į savo gamyklą Čekijoje ir nusipirkti?“
Pašnekovas neslėpė nuostabos ir dėl Lietuvos pasirinktos derybinės taktikos. „Sutinku, kad derėtis su dvylika gamintojų yra labai sudėtinga. Reikia išsirinkti kelis, bet derėtis, kai liks tik vienas, jau bus šaukštai po pietų. Apie ką tada bus galima derėtis su vienu tiekėju, kuris jau yra patvirtintas? Kokias sąlygas jam bus galima kelti?
Būtent todėl labiausiai stebina, kad iš valstybės pusės šiuo metu nėra jokių veiksmų. Tyla. Kam šarvuočių tiekėjams derėtis su mūsų įmonėmis, jeigu valstybė to jų net neprašo? Gamintojams šiuo atveju yra svarbiausia uždirbti pinigus ir parduoti savo produkciją. Jie eis valstybės nurodytu keliu.
Gaila, bet valstybėje sprendimus priiminėja žmonės, kurie neturi nieko bendro nei su gynyba, nei su pramone, todėl sprendimai yra politiniai“, – kalbėjo verslininkas.
Turi naujausias technologijas
Jeigu valdžia suvoktų, kas darosi valstybėje, ir žinotų, kokie yra technologiniai pajėgumai, ji galėtų Lietuvos šarvuočius aprūpinti naujausia elektrooptine technika, kurią gamintų lietuviška įmonė, – teigė D.Vizbaras.
„Brolis Semiconductors“ generalinis direktorius Dominykas Vizbaras 15min.lt sakė, kad valstybė privalo garantuoti, jog iki 30 proc. subrangos darbų turės šansą vykdyti lietuviškos įmonės, kaip tai numato ES teisė.
„Absoliučiai visose valstybėse, kur vyko tokie pirkimai, tai buvo daroma, bet kai viešai rėkiama, kad mes nesugebėsime, tai tikrai tų užsakymų negausime. Galiu kalbėti savo įmonės vardu. Mes gaminame elektrooptines sistemas. Turime absoliučiai naujausią technologiją, kurios negali pasiūlyti nei vienas šarvuočių tiekėjas. Mes kuriame sistemas, kurias sėkmingai parduodame į Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir kitas Vakarų Europos šalis.
Jeigu valdžia suvoktų, kas darosi valstybėje, ir žinotų, kokie yra technologiniai pajėgumai, ji galėtų Lietuvos šarvuočius aprūpinti naujausia elektrooptine technika, kurią gamintų lietuviška įmonė. Taip, tai neįvyktų rytoj. Šiandien mes gaminame įrangą pasienio apsaugai, žvalgybai, bet visą technologiją turime. Mums nereiktų mokslinių tyrimų daryti. Pakaktų gamybos procesą priderinti prie konkrečių reikalavimų.
Jei riekia, kad ta sistema būtų šarvuotyje jau po metų, tai nespėsime, bet po dviejų jau galėtume padaryti, o vėliau savo technologiją tiekti ir naujausiems šarvuočiams ne tik Lietuvoje“, – sakė įmonės vadovas.
D.Vizbaras papasakojo, kaip sudėtinga bendrovėms pasiūlyti savo produkciją karinės technikos gamintojams: „Bet kuris gamintojas mažiausiai nori keisti savo tiekimo grandinę. Jam tai tikras galvos skausmas. Man teko girdėti Artūro Paulausko pasisakymus, kad gamintojai su Lietuvos verslininkais susitars patys. Suprask, tai jau ne Lietuvos reikalas. Tai yra didžiausia nesąmonė. Jei būtų tik tiekėjo valia, tai jis akmens amžiaus įrangą dėtų, nes jam tai žymiai pigiau ir patogiau.
Mes bendraujame su didžiausiais koncernais. Jie mums atvirai sako: „Mes mažiausiai norime kažką keisti.“ Viskas yra sertifikuota. Bet kurio varžtelio pakeitimas reiškia, kad šarvuočių gamintojui reikės iš naujo gauti tuos sertifikatus. Kas nori papildomai leisti pinigus? Geriau dėti tą įrangą, kurią turi.
Lietuva turi išsireikalauti sau naudingų sąlygų, nes kas moka pinigus, tas užsakinėja ir muziką. Jei to neįvyks, joks gamintojas savo iniciatyva čia gamyklų nekurs.“
Ukrainos pamoka
Kuris iš dabartinių tiekėjų iš viso atlikinėjo bandymus, kokia technologija labiausiai tiks Lietuvai, – klausė D.Vizbaras.
Pašnekovui nuostabą kėlė ir tai, kad Lietuva šarvuočius renkasi be rimtų bandymų: „Pasižiūrėkime į pavyzdžius. SAAB koncernas darė elektrooptinę sistemą šarvuočiams, kuriuos pirko Suomija.
Suomiai išsireikalavo, kad įranga tiktų būtent jų sąlygoms. Viena elektrooptinė sistema gali puikiai tikti Afganistane, bet mes kalbame apie Lietuvos geografiją. Kuris iš dabartinių tiekėjų iš viso atlikinėjo bandymus, kokia technologija labiausiai tiks Lietuvai? Nei vienas.
Suomiai privertė SAAB daryti pakeitimus ir koncernas, praėjęs tuos kryžiaus kelius, įdiegė sprendimus, kuriuos vėliau galėjo pasiūlyti visam pasauliui. Taip ir Lietuva dabar turi šansą gauti labai rimtą eksporto bilietą.“
D.Vizbarui taip pat nesuprantama atrodo Lietuvos derybinė pozicija vykdant tokio dydžio pirkimą. „Lietuvos derybinės pozicijos atrodo labai silpnai, kai deklaruojama, kad mes pirmiau išsirinksime vieną gamintoją, o po to eisime su juo derinti galutinių sąlygų. Kokios gali vykti derybos su vienu pasirinktu tiekėju?
Šiandien yra tiekėjai, kurie su mumis šnekasi. Tai dvi bendrovės. Yra ir tokių, kurie nesišneka visai. Tas pats vokiečių pasiūlymas skamba taip: „Mes jums viską padarysime, net ir techninę priežiūrą teiksim.“ Mano nuomone, taip elgtis negalima.
Ukrainos pavyzdys aiškiai parodė, kad mūšio lauke jokia užsienio kompanija negalės suteikti pagalbos taip greitai, kaip vietinės įmonės.
Reikia labai aiškiai suprasti dar vieną dalyką. Ukrainos pavyzdys parodė, kad mūšio lauke jokia užsienio kompanija negalės suteikti pagalbos taip greitai, kaip vietinės įmonės. Jeigu prasidėjus užsienio agresijai Lietuva būtų atkirsta nuo Lenkijos, koks užsienio tiekėjas veršis per uždarytą sieną tvarkyti pamušto šarvuočio?
Ukrainiečių patirtis parodė, kad tik vietinė pramonė sugebėjo greitai reaguoti. Ne tik reaguoti, bet ir modifikuoti savo gamybą bei prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.
Valstybė kalba apie saugumą. Tai labai svarbus argumentas. Esant krizei bus tik lietuvių kompanijos, kurios galės čia ir dabar taisyti, modifikuoti šarvuočius ir jei Lietuvoje nebus kompetencijos, jeigu šarvuočių tiekėjas neinvestuos, kad tą kompetenciją sukurtų, tai niekada tokių pajėgumų čia ir neatsiras.“
Galėtų taisyti visoje šalyje
Bendrovės „Adampolis“ vadovas Gediminas Butkus 15min.lt teigė, kad po visą Lietuvą išsidėstę vilkikams skirti automobilių servisai galėtų būti pritaikyti ir šarvuočių remontui, tačiau valdžiai tai kol kas neįdomu:
Taip, mes netaisytume ginklų, bet pats šarvuotis yra tokia pati transporto priemonė. Varikliai, važiuoklė, perdavimo mechanizmai mums nesudarytų didelių problemų, jeigu tam būtume pasiruošę, – minėjo G.Butkus.
„Mes atstovaujame MAN sunkvežimių gamintojams. Tokia bendrovė savo techniką patiki ne bet kam ir taiko aukščiausius kokybės standartus. Jeigu sėkmingai dirbame su tokiu koncernu, tai nesuprantu, kodėl negalėtume taip pat kokybiškai aptarnauti ir karinės technikos?
Taip, mes netaisytume ginklų, bet pats šarvuotis yra tokia pati transporto priemonė. Varikliai, važiuoklė, perdavimo mechanizmai mums nesudarytų didelių problemų, jeigu tam būtume pasiruošę. Iš MAN taip pat sulaukiame specifinės technikos, kurią turime sutaisyti.
Mūsų servisai yra visoje Lietuvoje. Juose esanti įranga pritaikyta sunkiasvorei technikai ir atitinka visus kokybės reikalavimus.
Šarvuočiai perkami ne keliems metams. Juos reikės aptarnauti nuolatos. Jei kiekvieną kartą turėsime laukti pagalbos iš užsienio valstybių, tai bus labai brangu. Karo atveju šis klausimas būtų dar aštresnis. Turėtume imti ir taisyti šarvuočius, o ne laukti, kol kažkas atvyks tai padaryti arba pamokyti. Tai Lietuvai turėtų būti labai svarbu, bet kol kas jokių konsultacijų nevyksta“, – stebėjosi G.Butkus.
