Rengiasi pasitikti Rusijos tankus
Kiek kilometrų nuo Zaporožės iki Mariupolio, kurio prieigose valandos „x“ laukia Rusijos tankai ir „Grad“ salvinės ugnies divizionai? – klausiu Zaporožės srities televizijos vairuotojo, vežančio mane į vietos televizijos laidą apie karą ir Ukrainą.
Jei kris Mariupolis, rusų tankams iki Zaporožės – lygiai trys valandos kelio, nereikės nė degalų papildomai įsipilti, tuo pačiu baku atvažiuos
Atsakymas – be kilometrų, bet vis tiek kariškai tikslus: „Jei kris Mariupolis, rusų tankams iki Zaporožės – lygiai trys valandos kelio, nereikės nė degalų papildomai įsipilti, tuo pačiu baku atvažiuos.“
Jau kelios savaitės iš tos pusės, kur Mariupolis, zaporožiečiai kasa tranšėjas, įrenginėja gynybinius įtvirtinimus artilerijos pabūklams, įkasa į žemę tankus.
Tikslas, kad mūšis dėl miesto, kuris, kaip ir Mariupolis, yra strategiškai itin svarbioje vietoje V.Putinui bandant sukurti sausumos koridorių, vedantį į rusų okupuotą Krymo pusiasalį, jei tik toks prasidėtų, turėtų vykti ne miesto prieigose, o toliau nuo jo.
„Zaporožėje yra 20 didelių fabrikų, o juose tiek chemijos, kad po pirmų „Grad“ salvių degtume smarkiai, ilgai ir labai nuodingai“, – pasakoja zaporožietis.
Lyg to būtų maža, Zaporožės sritis dar turi Enerhodarą su didžiausia Europoje šešių blokų atomine elektrine ir garsiąją Dneproheso užtvanką, kurią susprogdinus, dalis Zaporožės atsidurtų dar ir po vandeniu.
Taikos spalvos ir karo dvelksmas
Vaikščiodamas šio miesto-darbininko neišvaizdžiomis gatvėmis lyg ir nepasakytum, kad zaporožiečiai gyvena pafrontės gyvenimą. Tačiau žmogus, kuris lankėsi Zaporožėje prieš metus ir dabar, neabejotinai atkreiptų dėmesį į tai, kaip sparčiai čia auga Ukrainos vėliavų miškas.
Jei anksčiau Ukrainos vėliavą Zaporožėje buvo galima pamatyti tik ant administracinių pastatų, tai dabar vėliavos plazda prie kavinių ir restoranų, virš V.Majakovskio vardo kino teatro, iškeltos ant neišvaizdžių priemiestinių chutorų trobelių, jos matomos dažname automobilyje.
Karo ženklų toli ieškoti nereikia net ir susitikime su grupe Rytų Ukrainos žurnalistų. „Aš su šeima pabėgau iš Donecko ir dabar net feisbuke nesiskelbiu tikrąja savo pavarde – esu įtraukta į DNR smogikų sąrašus – turiu būti likviduota, – pasakoja Kijeve laikinai apsistojusi žurnalistė. – Prieš kelias dienas viename iš blokpostų prie Donecko teroristai sušaudė iš miesto bėgančią šeimą, nes jis buvo juodajame sąraše.“
Aš su šeima pabėgau iš Donecko ir dabar net feisbuke nesiskelbiu tikrąja savo pavarde – esu įtraukta į DNR smogikų sąrašus – turiu būti likviduota, – pasakoja Kijeve laikinai apsistojusi žurnalistė
Žmonės, matę šiuos sąrašus, pasakoja, kad jie – iki 15 puslapių. Pakliūti į juodąjį sąrašą pakanka ir to, kad parašei ką nors gražaus apie Ukrainą socialiniame tinkle.
Dar labiau karo dvelksmas juntamas konferencijoje „Kaip užtikrinti Ukrainos saugumą?“, į kurią Pasaulinės politikos instituto kvietimu Zaporožėn atvyko net du Vakarų šalių ambasadoriai – Austrijos atstovas Ukrainoje Wolfas Dietrichas Heimas ir jo kolega iš Norvegijos Jonas Elvedalis Fredriksenas.
Moderatoriui sunkiai sekasi valdyti auditoriją. Kalbančių vienu metu – ne ką mažiau nei besiklausančių. Vargšai Vakarų šalių ambasadoriai. Jau ir šiaip diplomatai nelabai ką gali tiesiai pasakyti, o čia juos tiesiog kala prie sienos dėl Vakarų trypčiojimo su pagalba Ukrainai ir pataikavimo V.Putinui.
Nuomonės – nuo kritikos Vakarams iki kritikos Petro Porošenkai dėl Minsko susitarimų ir reikalavimo rasti Ukrainoje tokį kietą vyrą kaip Lenkijoje buvo Juzefas Pilsudskis ar Prancūzijoje Charle‘is de Gaulle‘is.
„Kokia čia dar demokratija, kam tie Aukščiausios Rados rinkimai, kai Rusija okupuoja šalį, todėl ir sakau, kad tik tokie ryžtingi vyrai gali apginti Ukrainą“, – rėžia vietos aktyvistas, kurį sunkiai sekasi pasodinti į vietą.
Kokia čia dar demokratija, kam tie Aukščiausios Rados rinkimai, kai Rusija okupuoja šalį, todėl ir sakau, kad tik tokie ryžtingi vyrai gali apginti Ukrainą, – rėžia vietos aktyvistas
„Jūs tik nepykite už mūsų pasikarščiavimą – supraskite mus, miestas ruošiasi atremti Rusijos agresiją, kuriame batalionus, kasame apkasus, mokomės karybos, o čia diskusija apie tai, ką ir kaip Ukraina turėtų kažkada daryti, vaikinai nervinasi“, – po konferencijos vienas po kito prieina ir atsiprašinėja patys aršiausi kalbėtojai.
Jų akyse – aistra ir nerimas dėl Ukrainos.
Kazokų atamanas – šiukšlių konteineryje
Netrukus po konferencijos apie Ukrainos saugumą Zaporožės kazokų atamanas Aleksandras Pančenka buvo įmestas į šiukšlių konteinerį. Dar prieš pusmetį Zaporožėje tokį vaizdelį buvo sunku įsivaizduoti net didžiausiems Ukrainos patriotams.
Kazokų atamanas aktyviai rėmė Viktorą Janukovyčių, kuriam visų zaporožiečių vardu net buvo įteikęs Zaporožės Sečės kazokų valdžios simbolius. Prasidėjus Maidanui A.Pančenka kvietė kazokus mušti Euromaidano aktyvistus, ir štai dabar jis – šiukšlių konteineryje.
Zaporožė keičiasi akyse. Iki Rusijos agresijos Donbase miestas buvo net labai prorusiškas, o gal tiksliau reikėtų sakyti sovietinis
Zaporožė keičiasi akyse. Iki Rusijos agresijos Donbase miestas buvo net labai prorusiškas, o gal tiksliau reikėtų sakyti sovietinis. „Čia labai daug didžiulių fabrikų, vyrauja darbininkija, todėl gajos paternalistinės valstybės tradicijos. Zaporožė nuolat balsavo tik už komunistus ir kiek mažiau už Regionų partiją, ji rinko į prezidentus V.Janukovyčių“, – pasakoja vietos televizijos žurnalistai.
Tačiau dabar tai tarsi vėju nupūtė. Tiesa, zaoporožiečiai ir dabar daugiausia balsų atidavė ne P.Porošenkai. Daugiausia balsų čia gavo Odesos verslininkas, Ukrainos žydų kongreso lyderis Vadimas Rabinovičius.
Kaip juokauja vietos aktyvistai, tai reiškia, kad zaporožiečiai dar netapo tikrais ukrainiečiais, bet jau ir nustojo būti prorusiškais žmonėmis. To pavyzdžių – pačių įvairiausių, ir net labai kazokiškų.
Vėlyva meilė Ukrainai
„Mano močiutei – per septyniasdešimt, tai ji dabar, kai tik pamato televizoriaus ekrane V.Putiną, puola spjaudyti į ekraną“, – pasakoja kitas zaporožietis. – O po to, kai močiutė nusiramina, ji pati garsiai savimi stebisi: „Dieve mano, jei kas man anksčiau būtų pasakęs, kad aš taip mylėsiu Ukrainą...“
Į savo laidą pakvietusi Zaporožės televizijos žurnalistė prisimena savo pažįstamą Sergejų, kuris dar vasarį buvo pats tikriausias „tituška“, su beisbolo lazda ėjęs mušti vietos maidanininkų: „Tai jis dabar vaikšto po miestą apsikarstęs Ukrainos vėliavos spalvomis ir keikia Rusiją.“
Mano močiutei – per septyniasdešimt, tai ji dabar, kai tik pamato televizoriaus ekrane V.Putiną, puola spjaudyti į ekraną“, – pasakoja kitas zaporožietis. – O po to, kai močiutė nusiramina, ji pati garsiai savimi stebisi
„Čia tu, Sergejau, klausiu aš jo, rodydama į Ukrainos vėliavą, – pasakoja kolegė. – O Sergejus tik trukteli pečiais.“
Net buvusiam tituškai po Rusijos įsiveržimo į Donbasą viskas tapo aišku, o žodžių jam nereikia. Išties kam tos kalbos apie tai, kad agresorius yra agresorius?
Kai liaudis tampa tauta ir piliečiais
Taigi išeitų taip, kad V.Putinas laimėjo Krymą, Donecką ir Luhanską, kurių šalininkus ukrainiečiai dabar pašiepiamai vadina Lugadonu, bet prarado milijonų Ukrainos žmonių simpatijas. Griūva ir V.Putino argumentai, jog Ukraina – ne valstybė, o Rytų Ukrainą sudaro 8 sritys, nes Vakarų Ukrainai dabar jau reikia priskirti ir rytuose esantį Dnipropetrovską, ir pietryčiuose esančią Zaporožę, o „Rytų Ukrainai“ liko tik Lugadonas – okupuotos Donecko ir Luhansko teritorijos.
„Ukraina išgyvena momentą, kai „liaudis“ akyse virsta „tauta“ ir „piliečiais“, kurie pradeda tikėti tuo, kad jie ne tik gyvena šioje teritorijoje, bet patys kuria savo valstybę. Ir tai nėra kažkokia dangiška valstybė, o tikra, turinti tikrą priešą. Valstybė, už kurią ukrainiečiai moka didžiulę kainą – savo gyvybėmis. Tačiau tai, kas vyksta Ukrainoje, yra fantastiška – ukrainietiška tapatybė kuriama visiškai naujoje dirvoje“, – labai tiksliai ir gražiai apie tai, kas vyksta Ukrainoje, parašė Lenkijos radijo žurnalistas Piotras Pogorzelskis.
„Dukart lankiausi antiteroristinės operacijos zonoje, kalbėjausi su Ukrainos kariais fronte ir sužeistaisiais Dnipropetrovsko ligoninėje, tai štai, po šių susitikimų tapau dar labiau įsitikinęs, kad Ukrainai pavyks, kad mes prasiveršime“, – Zaporožės konferencijoje kaip himnas skambėjo Kijevo-Mohylos akademijos universiteto Politologijos departamento profesoriaus Olexsiy‘aus Harano žodžiai.