„Aplinkoje dažnai girdėdavau, kad Kauno miestas dar tokio administracijos direktoriaus neturėjo. Visiems atsakydavau, kad Kauno miestas nėra turėjęs ir tokios tarybos, kaip šią kadenciją“, – pasirašydamas atleidimo iš pareigų dokumentus antradienį vykusio Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu prisipažino laikinosios sostinės meras Visvaldas Matijošaitis.
Pirmoji ir paskutinė diena visuomet būna gumulėlis po kaklu. Vis dėlto, kiekvieno pabaiga yra kažko kito pradžia
Būtent jis ir priviliojo bankininką, rodos, niekuo su politika ar savivalda nesusijusį G.Petrauską užimti antrą svarbiausią kabinetą Kauno savivaldybėje. Vis dėlto, nesulaukęs kadencijos pabaigos, G.Petrauskas nusprendė trauktis. Lapkričio 13-oji – paskutinė darbo, trukusio trejus su puse metų, diena.
„Kaip per amerikietiškus filmus rodo, pasiimsiu popierinę dėžę, susidėsiu, ir išeisiu. Stengiuosi tiek daiktų čia ir telaikyti, kad tilptų, – šyptelėjęs 15min žurnalistei prisipažino be 5 minučių nebe administracijos direktorius. – Visuomet galima meluoti, kad džiaugiuosi, bet... Pirmoji ir paskutinė diena visuomet būna gumulėlis po kaklu. Vis dėlto, kiekvieno pabaiga yra kažko kito pradžia. Tarp banko ir savivaldybės pirmą kartą turėjau 1,5 mėnesio laisvą tarpą. Iki tol išvien dirbdavau. Nuo kokių 1993 m. Ar norėtųsi tos pertraukos? Gruodžio 8 d. vykstu slidinėti. Naujame darbe bus džiaugsmas, kai išgirs. Dar nežino. Pradedu dirbti jau ryt 9 valandą ryto“.
– Ką sunkiausia palikti Kauno miesto savivaldybėje? Kokie buvo tie pliusai, kuriuos, svarstydamas priimti naująjį pasiūlymą ar ne, įrašėte į „likti Kaune“ grafą?
– Įdomus darbas. Galimybė prisidėti prie antro pagal dydį miesto aukso amžiaus. Jei kažkada vyravo plakatas „Ir Kaune gyventi galima“, tai šiandien galime drąsiai kabinti „Kaunas auga“. Niekas nepaprieštaraus. Turėjome strategijoje nusimatę, kad pereisime prie plakato „Kaunas tvarkosi“. Tą įgyvendinome. Vilnius dar kažkiek atitrūkęs, bet net visi ekonomistai Vilnių ir Kauną jau deda į vieną vietą. Dėl Klaipėdos kiek abejoja, bet uostas stato šį miestą šalia. Jie visi trys turi maksimalų potencialą. Šiauliai ir Panevėžys... Reikia ten dar daug darbo įdėti.
– Daugeliui kyla klausimas, kodėl gi nepalaukus kadencijos pabaigos? Kodėl būtent dabar, darbų įkarštyje, vyksta jūsų pasitraukimas?
– Pasiūlymai nelaukia. Visuomet bandžiau sakyti, kad nesu politikas. Prasidėjo rinkiminė kampanija. Jau pirmieji Andriaus Kupčinsko interviu pasirodė dėl grąžinimo pinigų per vienerius, o ne ketverius metus. Tai ne man. Nemėgstu populizmo, rinkimų. Kai daug ką reikia daryti ne dėl geros vadybos ir rezultato, bet dėl kitų rinkimų. Ateis tai ir į mūsų komandą. Jiems taip pat reiks kovoti.
– Ar tikrai Visvaldui Matijošaičiui ir „Vieningam Kaunui“ reiks kovoti artėjančiuose rinkimuose? Šansai likti antrai kadencijai – daugiau nei dideli.
Nemėgstu populizmo, rinkimų. Kai daug ką reikia daryti ne dėl geros vadybos ir rezultato, bet dėl kitų rinkimų
– Kovoti visuomet reikia. Iš principo reikia kovoti. O kova tokia – ne man.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti administracijos direktorius? Turi gerai išmanyti politinio žaidimo taisykles?
– Ne išmanyti, o norėti išmanyti. Perprasti taisykles galima greitai, nesudėtinga. Išmokstama viskas. Kita yra noras tą žaidimą žaisti. Pristigau noro. Jei savęs šioje vietoje nematai antrą kadenciją, traukis arba dabar, arba iškart po Naujųjų metų. Koks skirtumas laukti? Tokio dydžio organizacija dėl vieno žmogaus niekuomet nesugriūna.
– Kada pradėjote nematyti savęs antroje kadencijoje? Jei nebūtumėte gavęs pasiūlymo iš privataus sektoriaus, būtumėte vis vien pasitraukęs? Pasiūlymas jus atrado ar jūs ieškojote pasiūlymo?
– Ir taip, ir taip. Apie šį pasiūlymą diskutavau dar prieš darbą Kauno miesto savivaldybėje. Mano geri pažįstami tuo verslu užsiima. Galvojau apie tai. Bet Visvaldo pasiūlymas suintrigavo labiau. Ką jis pažadėjo? Nieko. Pragmatiškumas suveikė. Ten dar viskas buvo toli rūke, reikėjo daug veiksmų padaryti, kad tas verslas pradėtų suktis. O čia, savivaldoje, viskas buvo jau šiandien įdomu. Žinant komandos ypatumus buvo aišku iškart, kad bus įdomu. Naujovė, norėjosi išbandyti kažką kito. Tie 3,5 metų buvo labai įdomūs. Nė kiek nesigailiu čia atėjęs. Visiems padėkojau, kad pakvietė, kad priėmė.
– Ką jums, kaip bankininkui, davė darbas viešajame sektoriuje?
– Pradėjau sekti Kauno aktualijas (nusijuokė). Būdamas versle skaičiau tik verslo žinias. Kas nutiko Kauno ar Klaipėdos savivaldybėje, niekuomet nekildavo noras paskaityti. Ar kas kokioje ligoninėje ką padarė. Kita erdvė, kitas gyvenimas.
– Pavyko per 3,5 metų įnešti kokį savo indėlį? Pakeisti savivaldybės veidą? Juk V.Matijošaitis taip pat iš verslo atėjo, ne grynakraujis politikas, jei taip galima sakyti.
– Manau, taip, pavyko. Nekalbu apie optimizavimus. Kalbu apie komandos įsitraukimą į darbą, patį darbo greitį. Daug kas sako, kad dabar darome viską tris kartus greičiau nei iki tol. Jau porą metų važinėjame į Aplinkos ministeriją dėl automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo. Panašu, kad pavyks pasiekti pokyčių – statybos techninių reglamentų, galiojančių nuo tarybinių laikų, pakeitimus. Siekiame, kad atsirastų normalios parkavimų ribos. Tai palies ne tik Kauną.
– Daugelį darbų tik pradėjote. Pokyčiai Kaune, rodos, vyksta urmu. Ar negaila nesulaukti rezultatų? Kaunas sublizgės po penkmečio, kai bus įgyvendinti daugelis grandiozinių projektų.
– Rezultatas – ne tik tie didieji projektai. Svarbiausia, kad verslas patiki, jog čia galima investuoti. 2/3 miesto biudžeto suvalgo kultūra, švietimas, sveikatos apsauga ir kitos paslaugos, kurias turi teikti savivaldybė. Investicijoms į ilgalaikį turtą lieka gal 50 ar 60 milijonų.
Su tokiais pinigais kalnų nenuversi. Svarbu, kad verslas tą pradėtų daryti. Kaip matome, jis neįtikėtinais greičiais tą dabar daro. Tiek servisų centrai, investicijos į Kauno LEZ. Tai nėra vieno ko nuopelnas. Tai bendras darbas. 600 žmonių, dirbančių administracijoje. Ar 11 tūkst., dirbančių visose savivaldybės įmonėse ir įstaigose. Niekada nelemia vienas veiksmas, vienas žmogus.
Ekonominio augimo, aišku, taip pat negali eliminuoti. Vienas iš sėkmės instrumentų. Vilniaus rinkos užsipildymas – antras. Išbiurokratinimo procesas – trečias. Dabar niekas nesprendžia, investuoti Kaune ar Vilniuje, sprendžia, investuoti Lietuvoje ar Vengrijoje. Didėja ir pačios Lietuvos žinomumas.
Investicijoms į ilgalaikį turtą lieka gal 50 ar 60 milijonų. Su tokiais pinigais kalnų nenuversi. Svarbu, kad verslas tą pradėtų daryti
– Kurio projekto pabaigos pats labiausiai laukiate?
– „Mokslo salos“. Įdomus, nestandartinis projektas jautrioje vietoje. Finansuojamas iš skirtingų finansavimo šaltinių. O kiti projektai... Stadionas statomas. Jį vis vien pastatys. Anksčiau ar vėliau. Geriau, kad anksčiau.
Anksčiau nei Vilnius tikrai – 100 proc. Širdyje vis vien yra tas lenktyniavimas su Vilniumi. Lenktynės smagu. Jei jos geros, nuoširdžios. Banke dirbdamas su komanda visuomet lenktyniaudavome su Vilniaus skyriumi. Noras aplenkti yra. Žinoma, ekonomikos lygis ten kitas. Vilniaus, manau, niekuomet 100 proc. nepavyks aplenkti, nes sostinė yra sostinė.
– Nešite verslui kokią žinią? Jūsų, kaip pabuvusio kitoje stovykloje, patarimų, kaip manote, prašys verslininkai? Ar visiškai uždarote duris viešajam sektoriui?
– Tikrai neuždarau. Esu visada pasiruošęs įgytomis žiniomis pasidalinti. Tik, pamenu, pats kažkada priiminėdamas žmones į darbą keistai žiūrėdavau į tuos kandidatus – valstybininkus ir savivaldybininkus. Ką tas žmogus veikė dešimt ar penkiolika metų kokioje savivaldybės tarnyboje ar ministerijos padaliny? Dėl to taip pat nesinori likti antrai kadencijai. Nes po aštuonerių metų savivaldybėje turi tapti tikru politiku – verslui būsi nebeįdomus.
Vis dėlto, ateityje, manau, valstybinės ir savivaldos institucijos vadybiniais sugebėjimais, strateginio planavimo įgūdžiais vysis privatų sektorių. Dabar įvairiems mokymams juk skiriama pakankamai daug ES lėšų. Valstybės tarnybos įstatyme net numatyta prievolė skirti 3 proc. biudžeto mokymams. Reikia tobulėti. Aišku, žinias reikia bandyti įgyvendinti, o ne tik mokytis ir leisti pinigus.
– Ar sau galite prisipažinti, kas per 3,5 metų vis dėlto nepavyko? Kokių klaidų padarėte? Kai supratote, kad tai tikrai ne jums?
– Politika ne man. Būtent dabar tas etapas artėja, kai reikės politikuoti. Bėgu nuo to? Nelabai tiesiog norisi jame dalyvauti.
Klaidas gal jūs vertinkite. Sunku klaidas sau pripažinti. Kad A.Smetonos alėjoje medžius nukirtome (nusišypso). Arba, galima sakyti, Laisvės alėjoje nenukirtome. Joks čia skandalas. Kai kur tiesiog pritrūksta noro prieš tai padiskutuoti su visuomene. Kai kur po to pritrūksta ryžtingesnio veiksmo. Pvz., Kauko alėjos medžių neiškirtimas. Visuomenė stovėjo, prašė kirsti. Neiškirtome. Medžių kirtimo krizė ir yra tas kažkoks nesuvaldymas situacijos.
Nesu tas gamtos mylėtojas, kuris sako, kad reikia melstis medžiui kaip „Avatare“. Miestas turi būti žalias, bet kai pasižiūri į sutvarkytą Miško gatvę, Vytauto prospektą... Šiuolaikiniai medžiai, kurie neardo grindinio. Žiūri vienaip. Kitiems, kuriems medis – gyvas daiktas, žiūri kitaip. Požiūrio klausimas. Suderinti interesus, požiūrius – labai sudėtinga. Viena sunkiausių užduočių Kauno miesto savivaldybėje.
– Jūsų, kaip administracijos direktoriaus, kėdę užims jūsų pavaduotojas Vilius Šiliauskas. Jis buvo vienintelis kandidatas? Sutinkate su tokiu sprendimu?
– Tai mero kompetencijos klausimas – siūlyti kandidatą. Pamainą vertinu puikiai. Kartu viską veikėme. Nesunku perduoti neužbaigtus darbus. Kiek jų? Pradėtų yra daug kartų daugiau nei užbaigtų. Jei bent trečdalį projektų pavyks užbaigti kitais metais, kurie jau pradėti, bus proveržis Kaune.
– Pakalbėkime apie tą paslaptingą pasiūlymą. Kada jo sulaukėte? Kada nusprendėte priimti? Ir kada apie tai informavote V.Matijošaitį? Kaip jis sureagavo?
– Prieš pusantro mėnesio apie tai pakalbėjome. Visvaldas sureagavo labai žmogiškai. Neblogai mums čia sekėsi, bet nepakeičiamų nėra. Ir Visvaldas vis apie verslą užsimena, tai, matyt, supranta tą, kuris panašiai elgiasi (šypteli). Tik jam atsakomybė didesnė. Negali šiandien atsistoti ir išeiti.
Išeinu dirbti į „Panevėžio stiklo fabriką“. Generaliniu direktoriumi. Iki šiol iš Kėdainių važinėjausi į Kauną, dabar važinėsiuosi į Panevėžį.
Išeinu dirbti į „Panevėžio stiklo fabriką“. Generaliniu direktoriumi. Iki šiol iš Kėdainių važinėjausi į Kauną, dabar važinėsiuosi į Panevėžį. Šeima baigia išvažinėti. Sūnus butą Kaune įsigijo, dukra vyks studijoms į Vilnių. Ką manau apie Panevėžį? Dirbant banke teko nemažai susidurti su šiuo miestu. Buvau atsakingas už sritį nuo Panevėžio iki Marijampolės. Pakankamai neblogai pažįstu.
Nuves ten, kaip visada, ieškojimai kažko. Natūralu. Ten bus visiškai kiti iššūkiai. Įmonė yra renovuota. Nauji įrengimai, naujos veiklos. Įmonė sena, bet prieš trejus metus nauji akcininkai ją įsigijo, investavo. Prieš trejus metus susivaldžiau, neprisijungiau. Ten, kur einu, rizika didelė. Vėl visiškai nauja sritis. Gamyboje niekuomet nedirbau. Banke buvo pardavimai, čia – viešasis administravimas, ten – gamyba. Visos sritys labai skirtingos. Kas toliau? Nežinau. Vaikystėje svajojau kosmonautu būti (nusijuokia). Gal pradės visus skraidinti ten. Stiklo fabrike belieka užsidirbti pinigų.
– Užkulisiuose sklandė gandai, kad tarp jūsų ir mero perbėgo juoda katė. Štai ir vicemeras Povilas Mačiulis nusprendė pasitraukti, nors buvo laikomas pamaina V.Matijošaičiui. Pradėta kalbėti apie „Vieningo Kauno“ susiskaldymą. Galima teigti, kad meras vienu metu ėmė ir neteko dviejų didžiausių savo ramsčių savivaldybėje.
– „Vieningas Kaunas“ tikrai negriūna. Aš niekuomet nebuvau nariu. Be vieno žmogaus jis tikrai gyvens. Turi daug šansų artėjančiuose rinkimuose laimėti daugumą. Kodėl Visvaldo pozicija tokia stipri? Visi patikėjo, pradedant verslu, gyventojais, ekonomistais. Ir reali situacija tą rodo. Sugeba suburti, sukurti, leisti dirbti.
– Kaip pats vertinate savo karjeros tėkmę? Jei būtumėte dvidešimtmetis ir žinotumėte, ko pasiekėte būdamas penkiasdešimties, didžiuotumėtės?
– Didesnis siekis visuomet buvo turėti savo verslą. Mažyčių veiklų yra. Turiu savo įmonę, užsiimančia draudimo tarpininkavimu, esu kelių UAB'ų akcininkas. Su partneriu valdome vairavimo mokyklą ir autoservisą Kėdainiuose. Ko trūksta įsukti didesnį verslą? Paties įsitraukimo gal. Kai dirbi kitiems, savo veiklai laiko nebelieka.
– Kokį Kauną matote ateityje? Pavyzdžiui, po penkerių ar dešimties metų?
– Lenkija turi Vroclavą. Viskuo, kuo gali, visais rodikliais baigia aplenkti Varšuvą. Toks bus Kaunas.