„Mėnesiena“ vadinama šiemet daugiausiai apdovanojimų pelniusiu filmu. Tarp 178 pergalių ir 248 nominacijų (IMDB duomenimis) – ir „Auksinis gaublys“ bei trys „Oskarai“ (nominuotas aštuoniems).
Skurdžiame Majamio rajone užaugęs režisierius išgyveno sunkią vaikystę. B.Jenkinso tėvas mirė, kai jam buvo dvylika, o mama buvo priklausoma nuo narkotikų, tad būsimą garsų režisierių augino svetima moteris. Šie epizodai primena „Mėnesienos“ pagrindinio veikėjo Chirono vaikystę.
Baigęs universitetą Floridoje, B.Jenkinsas daugiausia kūrė trumpo metro filmus. Jo pirmasis ilgametražis „Vaistai nuo melancholijos“ (Medicine for Melancholy) pasirodė 2008 metais, tačiau didelio žiūrovų dėmesio nesulaukė. Bet jau tada režisierius pradėjo dirbti su operatoriumi Jamesu Laxtonu, padėjusiu jam sukurti sodriomis spalvomis išsiskiriančią „Mėnesieną“.
Filmas pasakoja apie tris sudėtingus Chirono gyvenimo etapus: vaikystę, paauglystę ir brandos metus. Būdamas vaikas jis gyvena su vieniša motina skurdžiame Majamio priemiestyje. Moteriai svarbiau gauti dozę narkotikų nei pasirūpinti vaiku. Berniukas labai kuklus, smulkaus sudėjimo ir dėl to dažnai prie jo priekabiauja kiti vaikai. Jį apsiima globoti narkotikų prekeivis Chuanas ir jo draugė Teresa. Paauglystėje situacija ne ką geresnė – prie vaikino kabinėjasi ir iš jo tyčiojasi bendraklasiai. Tačiau Chironą draugiškai priima Kubos amerikietis Kevinas. Būtent šie du žmonės – Chuanas ir Kevinas padeda Chironui subręsti, pažinti save ir tapti tokiu, kokiu jis yra.
Šį poetišką ir emociškai paveikų filmą „Kino pavasario“ meno vadovė Santa Lingevičiūtė sulygino su kultine drama apie dviejų vyrų meilę „Kuprotas kalnas“.
Keletas B.Jenkinso atsakymų į užsienio žurnalistų klausimus.
– Kaip susipažinote su Tarelliu Alvinu McCraney, pagal kurio pjesę „In Moonlight Black Boys Look Blue“ vėliau parašėte „Mėnesienos“ scenarijų?
– Tarellis parašė šią istoriją dar 2003 metais, kai stojo į Jeilio dramos mokyklą. Turėjome du bendrus draugus. Jie, perskaitę Tarellio pjesę, paskambino man ir pasakė, kad turi filmui tinkamą istoriją, kuri labai panaši į manąją. Tai buvo prieš 3–4 metus. Pasinaudojau draugų patarimu perskaityti šią pjesę ir likau apstulbęs jos siužeto panašumu į mano gyvenimą.
– Jūs abu, kaip ir Chironas, kilę iš Majamio?
– Taip, čia gimiau ir užaugau. Su Tarelliu augome kaimynystėje, lankėme tas pačias mokyklas, esame panašaus amžiaus, bet susipažinti taip ir neteko. Iš tikrųjų, Tarellio pjesę reikėjo perskaityti du kartus, kad suprasčiau, kodėl draugai siūlo pagal ją statyti filmą.
– Ką supratote, skaitydamas antrąjį kartą?
– Tiek Tarellio, tiek mano mama patyrė sunkių išbandymų kovoje su priklausomybe nuo narkotikų. Bet tai – tik biografiniai faktai. Visa esmė slypėjo emociniame lygmenyje: pamačiau veikėją, kuris pasaulyje tik egzistuoja, bet negyvena, jo tarsi net nėra. Jis elgiasi taip, kaip iš jo reikalauja pasaulis, užsideda kaukes, kad galėtų išlikti. Kai tai supratau, atrakinau kūrinį. Ir tai, ko nebuvo pjesėje, panorau perteikti savo filme.
– Pagal kokius kriterijus rinkote aktorius, kurie turėjo suvaidinti tą patį veikėją tik skirtingais jo gyvenimo laikotarpiais?
– Kai nusprendžiau filmo siužetą padalinti į tris skyrius, iškart žinojau, kad mes nedarysime, kaip, pavyzdžiui, filmo „Keistos Bendžamino Batono istorijos“ kūrėjai. Jie, pasitelkę grimą ir kompiuterines programas, sendino aktorių. Pirma, mes negalėjome sau to leisti finansiškai. Antra, filmo esmė buvo ta, kad žiūrovas išvystu, kaip pasaulis ir jo laukinės taisyklės pakeičia tą patį žmogų. Chironas keitėsi, reaguodamas į jį supančią aplinką, jos padiktuotus vyriškumo standartus, auklėjimo stygių ir pan.
Chironas turėjo tapti kitu žmogumi, todėl sprendimas filmuoti tris skirtingus aktorius buvo būtinas. Mes neieškojome vienas į kitą panašių žmonių, tik norėjome, kad juos sietų tie patys jausmai. Viena pirmųjų knygų, kurią perskaičiau kino mokykloje, buvo Walterio Murcho „In the Blink of an Eye“. Joje rašoma, kad kine akys yra sielos veidrodis. Todėl galvodamas apie aktorius, pirmiausia žvelgiau į jų akis. Jeigu jose matai tą pačią sielą, tu patikėsi veikėju, kurio istoriją stebi filme.
– Papasakokite apie filmo kinematografinius sprendimus. Daug kadrų skyrėte Majamiui ir aktorių portretams.
– Norėjau, kad žiūrovas pažvelgtų veikėjui į akis ir pamatytų jose nuoširdumą, gėrį, kad jose įžvelgtų ne tik baisius, tamsius, liūdnus dalykus.
2.35:1 rėmelis padėjo perteikti mano vaikystės atsiminimus, tokį Majamį, koks išlikęs mano atmintyje, kai buvau mažas berniukas – erdvių dydis, dangaus mėlynumas, lauko, kuriame bėgiodavau ir žaisdavau, plotas ir t. t. Norėjome filmui suteikti neorealistiškumo, kuris ryškus, gyvas, spalvingas – kaip vaikystėje.
– Kaip manote ar ateis, toks laikas, kai apie „Mėnesieną“ kalbėsime, nevartodami žodžių „juodaodis“ ir „gėjus“?
– Nežinau. Jeigu būtumėte manęs to paklausę prieš rinkimus, galbūt būčiau atsakęs teigiamai. Aš manau, kad šiuo metu reikia kuo daugiau kalbėti apie paribiuose gyvenančius žmones, pripažinti, kad jie mažuma ir ieškoti sprendimų, kaip juos integruoti į visuomenę. Aš juodaodis režisierius ir tai nelemia mano talento. Dar ilgai tai, ką darau, bus linksniuojama, kaip juodaodžio kinas, tačiau aš nematau tame problemos.
Šaltiniai:
http://www.avclub.com/article/barry-jenkins-making-magnificent-moonlight-244615
https://www.youtube.com/watch?v=NIgkDjqZQCo
http://www.filmcomment.com/article/moonlight-barry-jenkins-interview/
