Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti.
Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.“
(Iš Evangelijos pagal Joną 10, 1 – 10)
Tas, kuris duoda Gyvenimą
Jėzus, norėdamas paaiškinti didžiąsias Dievo tiesas, kalba apie įprastus savo metui dalykus. Tuo tarpu mums ganytojo įvaizdis mažai ką tesako, nes mes nebegyvename piemenų ir žemdirbių civilizacijoje.
Vis dėlto visi turime mus vedantį ganytoją: reikia tik gerai jį pasirinkti. Žinoma, tuojau pat sulauktume atsakymo: „Man nereikalingas ganytojas, aš pats tvarkau savo gyvenimą, esu laisvas ir suaugęs žmogus“…
Tačiau neverta skubėti… Tokiu ganytoju gali būti daug kas: mūsų profesinė karjera, kitų žmonių vertinimas, mūsų norai, planai, jausmai… Ramiai ir atidžiai pažvelgę, suprasime, kad už visų mūsų veiksmų slypi kažkas, kas mus įkvepia ar mums vadovauja.
Dažnai, gal pernelyg dažnai, vadovaujamės tuo, į ką mus skatina dabartinis gyvenimas: stengiamės atrodyti malonūs, būti madingais, susilaukti pripažinimo. Iš tiesų, tai yra normalu, tikriausiai, ir teisinga.
Tačiau savo mokinių, tų, kurie savo kelyje sutiko Prisikėlusįjį ir įveikė juos apgaubusį liūdesį, Viešpats prašo nesekti netikrais pranašais. Jis nori, kad mes mokėtume atskirti, rodos, labai įtikinamus balsus tų, kurie parduoda laimę ir prašo laikytis neįtikėtinos svajonės, nuo tų, kurie dovanoja tikrąjį gyvenimą.
Gyvename pasaulyje, kuriame nedaug tereikia, kad būtume laimingi, ir atrodo, kad visi žino kelią: grožis, fizinis pajėgumas, intelektas, sveikata, darbas, daug pinigų. Yra žmonių, kurie tuo net tiki! Žmonių, kurie visą gyvenimą sako, kad svarbiausia jų nelaimės priežastis yra ta, kad jie nepakankamai liekni, nepakankamai aukšti arba per mažai uždirba…
Jėzus tvirtina, jog Jis yra vienintelis, galintis pripildyti mūsų širdis!
Ar tikrai taip yra? Šio sekmadienio Žodžio liturgijoje mes girdime kad Jėzus tvirtina, jog Jis yra vienintelis, galintis pripildyti mūsų širdis!
Kam iš tikrųjų aš esu brangus?
Mes instinktyviai ieškome to, kuris norėtų mus priimti, vertinti, mylėti, nežiūrint mūsų neišvengiamo menkumo.
Šiandien girdime svarbiausią žinią: mes rūpime Dievui…
Jis, Gerasis Ganytojas šaukia savo avis, kiekvieną pavadindamas vardu.
Jo kaimenė nėra anonimiška. Jo lūpos taria mano vardą taip, kaip niekas kitas negali. Tie iš mūsų, kurie turi daugiau negu vieną vaiką, tai puikiai žino: jie myli savo vaikus ne abstrakčiai, bet kiekvieną iš jų.
Jo lūpos taria mano vardą taip, kaip niekas kitas negali.
Svarbiausias šio sekmadienio Evangelijos simbolis yra vartai. Tai perėjimo iš vienos vietos, vienos situacijos į kitą ženklas. Viešpats Jėzus yra vartai, per kuriuos įeidami, randame kelią į save. Jėzus įveda mus į vidų. Tačiau Jėzus taip pat ir išveda mus. Jis neatsitiktinai sako: „Jie įeis ir išeis“…
Tas, kuris palaiko ryšį su savimi, palaiko ryšį ir su kitais. Tas, kuris eina į save, taip pat eina ir link kitų, todėl susitikti su Jėzumi, reiškia: susitikti su savimi.
Mūsų gyvenime yra vartų, užrakintų visais įmanomais užraktais, kurių niekada nenorime atidaryti. Tačiau ateina metas, kai juos būtina atverti, net jei bijome to, su kuo susidursime. Yra žingsnių, kuriuos būtina žengti, kad ir kiek tai kainuotų, nes nuo to priklauso mūsų gyvybė. Gyvenimas mus pastato priešais tam tikrus vartus: norėdami judėti į priekį, privalome pro juos žengti.
Tie vartai yra Dievas. Jį susitikęs žmogus tampa kitoks, Dievas jį perkeičia, pakeičia ir pasiunčia į kelionę. Jis atveria nežinomus vartus, leidžia išvysti anksčiau neįsivaizduotus horizontus..
Šiame tekste yra viena dėmesį patraukianti detalė. Gerasis Ganytojas du kartus pakartoja, kad Jis savo avis veda iš aptvaro. Keista...
Instinktyviai manytume, kad piemuo pirmiausia nori saugiai uždaryti savo avis gerai apsaugotame aptvare. Tačiau Jėzus yra kitoks. Jis mus veda „laukan“. Veda iš nuodėmės aptvaro, iš mūsų apkalbų ir menkų sprendimų, mūsų egoizmo ir pasipūtimo nelaisvės. Jis veda mus iš religingumo seklumos, kurią sudaro patikrintos ir saugios praktikos…
Krikščionybė pernelyg dažnai suredukuojama į moralinio elgesio receptų knygą.
Krikščionybė pernelyg dažnai suredukuojama į moralinio elgesio receptų knygą, ir didžioji dauguma krikščionių išgyvena savo tikėjimą kaip „tai, ką reikia daryti“, kaip įsakymų vykdymą. Šiandienos Dievo Žodis, laimei, sako visai ką kita: krikščionis yra tas, kuris seka paskui Jėzų, tas, kuris pasirenka Jį savo vieninteliu Ganytoju!
Taigi tikėjimas – tai ne tiesiog kažką daryti ar nedaryti, daugiau ar mažiau vykdyti vieną ar kitą taisyklę, bet sutikti Tą, kuris apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojomis ir pripildo jį džiaugsmo!
Tą, kuris paliudija: „Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“…