Laikai, kai veikė ir reguliariai posėdžiams rinkosi Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių bendradarbiavimo taryba, yra praeityje. Pastaruoju metu nesulaukta nei užsienio reikalų ministrų, nei premjerų vizitų Varšuvoje ar Vilniuje.
Nepaisant to, kad iki NATO viršūnių susitikimo Lenkijos sostinėje lieka puspenkto mėnesio, abiejų šalių politikai vis dar nesuranda bendro vardiklio ir nesėda prie derybų stalo. O rudenį daugelis Lietuvos užsienio politikos vykdytojų pranašavo tarpvalstybinių santykių pagerėjimo eros pradžią: nedraugiški Lietuvai politiniai veikėjai nueina Varšuvoje nuo politinės scenos arba atsisėda opozicijos suole, ir palaipsniui kontaktai tarp dviejų kaimynų turi šilti vis labiau.
Iš tiesų, pakeitimų Varšuvoje per pastaruosius mėnesius būta, ir ne tik šalies vidaus gyvenime.
Tai gal Beatos Szydło vadovaujamos konservatorių vyriausybės užsienio ir saugumo politikos programa stipriai skiriasi nuo lietuvių prioritetų? Iš tiesų, pakeitimų Varšuvoje per pastaruosius mėnesius būta, ir ne tik šalies vidaus gyvenime.
Konservatyvioji „Įstatymo ir teisingumo“ partija neslepia, kad jų tikslas – atsiriboti nuo anksčiau valdžiusių liberalų užsienio politikos schemos. Jarosławo Kaczyńskio partija nuosekliai kartoja, kad Europoje nori daugiau Jungtinių Amerikos Valstijų ir daugiau NATO. Pasak dabartinių Lenkijos vadovų, tik JAV ir Šiaurės Aljansas sugebės apginti buvusias socialistines šalis nuo Rusijos imperializmo, tik didinant NATO karinį potencialą Europos Sąjungos rytiniuose pakraščiuose galima jaustis saugiau ir sutramdyti pavojingą V.Putino apetitą.
Šiuo klausimu Lenkija surado sąjungininką – britų premjerą Davidą Cameroną, kuris augančių euroskeptinių nuotaikų kontekste šiuo metu ieško savo šaliai naujo kelio, naujos vietos europinėje šeimoje. Nėra paslaptis, kad britų požiūris į V.Putino politiką visada buvo realistiškesnis negu kitų Vakarų Europos šalių.
Lenkų konservatoriai svajoja suburti plačią posocialistinių ir galbūt Skandinavijos valstybių koaliciją, nuo Baltijos iki Adrijos jūros, ir vienu balsu kalbėti apie Rusijos grėsmę. Siekiama plačiu frontu remti demokratines permainas Ukrainoje ir toliau, kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, daugiau investuoti į Rytų kaimynystės politiką. Ar geriau Lenkijai būti paskutiniąja ES gigantų politikų tarpe, ar pirmąja mažesnių seserų apsuptyje – filosofinis ir nelengvas klausimas.
Reikia tuo pačiu pastebėti, kad nepaisant klaidų vidaus politikoje, prezidentas Andrzejus Duda ir ministrė pirmininkė B.Szydło jau gali pasidžiaugti sėkmingu aktyvumu ir tam tikrais laimėjimais tarptautinėje arenoje. NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje liepos pradžioje turėtų tapti tos diplomatinės ofenzyvos karūnavimu.
Nežada Lenkijos vadovai sudėti ginklų ir energetinės nepriklausomybės lauke. Lenkija, kaip mažai kas Europoje, supranta šio klausimo sudėtingumą ir Rusijos klastingą žaidimą. Vasario 12 dieną viešėdama Berlyne B.Szydło patvirtino Angelai Merkel, kad nebus toleruojami „Nord Stream 2“ ir panašūs Vokietijos-Rusijos projektai.
Šiame kontekste pravartu priminti ir „PKN Orlen“ reikalus. „Įstatymas ir teisingumas“ mano, kad „Orlen Lietuva“ gali sėkmingai vystytis ir tarnauti abiejų šalių ekonomikoms. Tokiu būdu ekonominė nauda kartu žygiuotų su politiniais dividendais, svarbiais Vidurio ir Rytų Europos saugumui.
Jei yra tiek daug sąlyčio taškų tarp dviejų šalių, tai kokios juodos katės vis dar laksto tarp Varšuvos ir Vilniaus, trukdydamos strateginiam bendradarbiavimui? Ryški dalis Lenkiją valdančių konservatorių tyliai, bet aiškiai tvirtina: kol nesame tikri dėl Lietuvos lenkų teisių švietimo ir kultūros srityse, tol atšilimo tarp kaimynių nebus. Politinis elitas Vilniuje mano, kad šis užburtas nesusipratimų trikampis tarp Lietuvos, Lenkijos ir Lietuvos lenkų – tai fikcija ir utopija. Tai rūkas, kuris savaime išsisklaidys, kai pavasario saulė kils aukščiau.
Politikoje visgi savaime niekas nevyksta. Tą turėtų suprasti ir Lietuvos premjeras – suprasti ir atsakyti sau į klausimą, kuris ministras jo Vyriausybėje yra atsakingas už tautinių mažumų reikalus. Gal švietimo ir mokslo? Gal kultūros? Gal turėtų realiai pradėti dirbti dar vasarą atkurtas Tautinių mažumų departamentas? Jo lokalizacija, buvusių geležinkeliečių kultūros namų užnugaryje, parodo jo tikrą vietą ne tik sostinės, bet ir politinio gyvenimo žemėlapyje.
Neužtenka sukurti instituciją ir instaliuoti direktorės kėdėje savo partietę, būtina tą departamentą integruoti su Vyriausybės kanceliarijos ir kitų svarbių Vyriausybės padalinių veikla. Geriausiai minėtame trikampyje jaučiasi Lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis ir jo pagalbininkai iš Lietuvos rusų aljanso. Atrodo, kad A.Butkevičiui ši situacija taip pat priimtina: yra vienas didelis, neįveikiamas trukdytojas lietuvių-lenkų santykiuose, todėl atsiprašome, nieko negalime padaryti.
Tai kas gi išvys žiemą iš Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių?
Doc. Andžej Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas, Lietuvos politologų asociacijos tarybos narys, taip pat priklauso Pasaulinei etniškumo tyrėjų asociacijai Niujorke
