Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.
Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“. Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo.
(Iš Evangelijos pagal Joną 1,6-8.19-28)
Parodyti Dievą
Jonas Krikštytojas paslaptingai traukė minias, nes buvo keistas žmogus…
Jei laikysimės Evangelijos teksto, Jonas Krikštytojas nepasakė nieko ypač įdomaus, nes tai, ką jis kalbėjo, yra tai, ką nuolat girdime kartojant mus mylinčius žmones. „Elkis gražiai, galvok apie tai, ką darai, atsiversk, būk geresnis, nustok daręs tai, kas neteisinga“…
Jonas Krikštytojas buvo patrauklus žmonėms ne tiek dėl savo argumentų, kiek dėl savo asmenybės. Jonas buvo nestandartinis žmogus, galbūt, pasakytume, keistuolis. Jo motyvai ir elgesys aplinkiniams buvo nesuprantami. Jis gimė nevaisingai porai, kuri nebesitikėjo susilaukti vaikų. Suaugęs gi jis vėl pasielgė ne taip, kaip kiti. Pagal žydų tradiciją jam buvo skirta kunigo tarnystė, tačiau jis pasirinko dykumos atsiskyrėlio gyvenimą.
Geroji šios istorijos naujiena yra tai, kad niekas negali nieko suprasti apie Evangeliją tol, kol nepamato jos keistosios, paslaptingosios pusės.
Tai įdomu. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiame jausdami, kad kažkam priklausome ir stengiamės nebūti vieniši. Paskui tam tikru momentu suprantame, kad, norėdami būti laimingi, privalome tapti kitokiais. Turime būti savimi, suvokti, kas iš tiesų esame, ir kad neužtenka būti tuo, ko iš mūsų tikisi kiti, neužtenka būti tėvų, pedagogų, mus supančių žmonių lūkesčių išsipildymu. Yra kita, keista, paslaptinga mūsų dalis, kurią reikia atrasti, ir kol to nepadarome, mumyse yra kažkas neatbaigto.
Kiekvienas kažko ieško, o Jonas ieškodamas nurodo Kristų.
Šia prasme Jonas yra mums skirta dovana. Visas jo gyvenimas gali būti suvestas į pareigą nurodyti kažką didingesnio. Kiekvienas kažko ieško, o Jonas ieškodamas nurodo Kristų.
Gera tai prisiminti tokiais laikais kaip mūsų, kai turime iš naujo išmokti skelbti Evangeliją, būti jos ženklu pasaulyje. Mes neprivalome būti teologiškai gerai pasikaustę, bet tai, kas daro mus įdomius pasaulio akyse, yra jausmas, kai žmonės, susitikę su mumis, sutinka žmogų, nusprendusį būti savimi. Sakyčiau, kad tai pati pirmoji evangelizacijos forma.
Jonas Krikštytojas nesako: „Aš esu Mesijas, aš esu Kristus“. Visas jo gyvenimas – tai sakyti savo mokiniams: „Jūs galite sau leisti turėti klausimų, galite leisti sau ieškoti Dievo“. Būtų gražu, jei mūsų patirtys, mažos ar didelės, maldos akimirkos, susitikimai, buvimas Bažnyčioje pastūmėtų mus sekti jo pavyzdžiu, klausti, tikint, jog atsakymas egzistuoja.
Jonas surado tai, kas suteikia prasmę jo gyvenimui.
Ir todėl jis sako: „Būkite atidūs, paruoškite kelią Viešpačiui, nemiegokite, nesnūduriuokite, Viešpats eina pro šalį, neleiskite Jam nueiti. Dievas yra, bet jei užmerksite akis, Jo neišvysite“.
Jonas Krikštytojas skolina savo balsą, bet jo žodžiai priklauso kažkam kitam.
Jonas liudija šviesą, bet jis nėra Šviesa.
Jis yra Balsas, kuris šaukia Žodį.
Mes tai vadiname Gerąja Naujiena…
Kartais manome, kad liudyti – tai kalbėti apie Kristų ir rodyti Jį kitiems.
Atrodo, kad šio sekmadienio Evangelija mums sako, jog liudyti – tai turėti drąsos pasakyti, jog mes nesame Kristus.
Tai reiškia: atvirai prisipažinti, kad negalime išgelbėti niekieno gyvybės, negalime padaryti žmogaus absoliučiai laimingu, kad negalime užpildyti spragų, žiojinčių mus supančių žmonių širdyse.
Sakyti, kad nesame Kristus, reiškia: skelbti savo paklydusį žmogiškumą, savo ribotumą, savo neveiksnumą.
Sakyti, kad nesame Kristus, reiškia: skelbti savo paklydusį žmogiškumą, savo ribotumą, savo neveiksnumą.
Nė vienas iš mūsų negali pasakyti, kad sugebės išgelbėti žmones nuo blogio. Mes galime būti tik „balsas“, ilgesys, kryptis, bendrystė, palaikymas, ištiesta ranka.
Tačiau jei leisime, kad mus paliestų Žodis, sekdami Jono Krikštytojo pavyzdžiu, tapsime Laukiamojo ieškotojais, patys būdami tikri, kad Jis mus jau surado…
