Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo.
Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“
(Iš Evangelijos pagal Luką 15,1-3. 11-32)“
Tėvas
Dažnai šis Jėzaus palyginimas vadinamas „Evangelijos širdimi“, „Evangelija Evangelijoje“… Sakytume, Viešpats jį pasakė, norėdamas radikaliai pakeisti mūsų požiūrį į Dievą. Jėzus bus pasmerktas būtent už tai, kad atskleidė tokį Dievo veidą, kokio iki tol niekas nė nedrįso įsivaizduoti. Drauge tai ir pastoracinis pamokymas, kaip reikia priimti paklydusius, nusidėjėlius…
Jėzus bus pasmerktas būtent už tai, kad atskleidė tokį Dievo veidą, kokio iki tol niekas nė nedrįso įsivaizduoti.
Tėvas turi du sūnus. Vieną dieną jaunesnysis išeina iš namų, tačiau reikalauja iš tėvo savo palikimo dalies, tarsi tėvas jau būtų miręs. Tikriausiai sūnus ne itin gerbė savo tėvą. Tačiau tėvas jam nusileidžia, dalijasi savo turtu ir išleidžia.
Vyresnysis brolis lieka, tvirtai įsikibęs savo pareigų, namų ir darbo. Panašu, kad ir jis taip pat neturėjo geros nuomonės apie tėvą. Jis jam buvo žmogus, kuris įsakinėja, kuriam reikia paklusti, bet kurio negalima mylėti. Vyresnysis sūnus paklūsta tėvui ne iš meilės, bet iš pareigos, atsisakydamas laisvės dėl iliuzinės ištikimybės. Abu sūnūs skiriasi vienas nuo kito tuo, kaip išgyvena savo santykį su tėvu, tačiau iš tiesų jie yra siaubingai panašūs.
Palyginime abu broliai niekada nesusitinka. Vyresnysis, apimtas nuoskaudos, niekada nevadina jaunesniojo broliu, bet, jam sugrįžus, kreipiasi į tėvą lediniu tonu: „Šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis“. Ar girdime šiuose žodžiuose neapykantą? Be to, kas vyresniajam pasakė, kad brolis viską išleido prostitutėms?
Abu sūnūs turi iškreiptą požiūrį į savo tėvą, kaip ir mes dažnai turime iškreiptą požiūrį į Dievą. Jaunesnysis galvoja, kad gyvenimas yra tiesiog linksmas, tačiau netrukus susiduria su tikrove. Jis pasiekia dugną: atsiduria pačiame niekingiausiame darbe: kiaulių, nešvarių gyvulių, prižiūrėtojo. Išgyvendamas tą bedugnės akimirką jis „ateina į protą“, tačiau neatgailauja. Jis grįžta tik todėl, kad neturi kitos išeities, ir repetuoja kalbą, kaip paprašyti atleidimo.
Jis nežino, kad tėvas, nors ir matydamas, kaip sūnus išsižada savo gyvenimo, jo nenubaus, bet priims su malone, pranokstančia bet kokius lūkesčius. Sūnus nesupranta, kad namuose jo laukia ne kerštas, o nenuspėjama ir didžiulė atleidimo dovana.
Sūnus nesupranta, kad namuose jo laukia didžiulė atleidimo dovana.
Vyresnysis sūnus yra apimtas pykčio. Jam atrodo, kad tėvas jį išduoda, ignoruoja. Jis visada dirbo, klausė tėvo, tačiau dabar, kai, viską praradęs, grįžo brolis, tėvas jam surengia vakarėlį…
Atrodo, kaip galėtume jį kaltinti? Jis, atidavęs viską, visas savo jėgas, niekada negavo jokio atlygio. Vyriausiasis sūnus, kaip ir mes, tikisi, kad vieną dieną už visą parodytą pasiaukojimą bus atlyginta. Galbūt, Dievas prisimins Mišias, į kurias ėjome, išklausytas katechezes, padarytus gerus darbus?…
Jis stovi lauke ir pyksta, bet tėvas vėl išeina pas jį. Jis eina ieškoti sūnaus, pakviesti jį vidun ir pasidalyti džiaugsmu dėl brolio, kuris dabar tapo nauju žmogumi…
Ir čia Lukas sustoja…
Šis palyginimas tarsi neturi pabaigos. Ar vyresnysis sūnus persigalvos? Ar jaunesnysis ateis parsivesti brolio ir pakviesti švęsti kartu? To mes nežinome. Žinome tik tai, kad yra vilties ir tiems, kurie pasielgė neteisingai, ir tiems, kurie stengėsi viską daryti teisingai, bet suprato, kad to nepakanka, kad būtų tikrai laimingi. Pasirinkimas yra mūsų rankose. Tik nuo mūsų priklauso, ar prisijungsime prie šventės, ar liksime nuošalyje.
O dabar pažvelkime į tėvą, kurio poelgius evangelistas nusako penkiais veiksmažodžiais, kuriuose užkoduotas Dievo požiūris į nusidėjėlius.
„Pamatė“… „pasigailėjo“… „pribėgo“… „puolė ant kaklo“… „pabučiavo“…
Sūnus pradeda parengtą kalbą, tačiau nesuspėja jos užbaigti. Nėra laiko piktintis, kam gaišti minutes barant? Tėvui nerūpi, ar sūnus atgailauja, jis neleidžia jam kalbėti, stipriai jį apkabina, taip suteikdamas atleidimą.
Toks yra Dievas – Tėvas, kuris myli savo sūnaus laisvę, tačiau visuomet laukia jo sugrįžtant.
Toks yra Dievas – Tėvas, kuris myli savo sūnaus laisvę, tačiau visuomet laukia jo sugrįžtant. Dievui prarasti nors vieną sūnų yra begalinis praradimas. Jis, Dievas, neturi sūnų, kuriuos galėtų prarasti. Jis yra Tėvas, kuris ne priekaištauja, bet apkabina. Jis nežino, ką daryti su mūsų pasiteisinimais, nes Jo žvilgsnis nemato sūnaus nuodėmės, Jis žvelgia anapus jos.
Jokių priekaištų, jokio apgailestavimo, jokio gailesčio: tai šventės metas! Jis nori atstatyti visą paklydėlio orumą: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!“
Galiausiai Jis išeina pasimelsti pas vyriausiąjį sūnų, kuris turi tarno, o ne sūnaus širdį, mėgindamas paaiškinti ir pasiaiškinti, o galiausiai nežinia, ar Jam tai pavyko. Dievas nėra teisingas, Jis yra daugiau: Jis yra Meilė, Jis yra Gailestingumas.
Ar mes tikime į tokį Dievą?
