Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.
Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.
(Iš Evangelijos pagal Luką 5, 1–11)“
Dėl tavo žodžio
Po prisistatymo Nazareto sinagogoje, kai Jėzus įvardino save, kaip lauktąjį Mesiją, Jis keliauja į Kafarnaumą ir pradeda darbuotis Galilėjoje, prie Genezareto ežero. Iki šiol Jis veikė vienas, dabar į sceną įžengia mokinių grupė.
Čia Evangelija kalba apie pradžią. Mums visiems reikia prisiminti savo pradžią. Net ir meilės istorijoje kartais gera prisiminti, kaip ir nuo ko viskas prasidėjo.
Susitikimas su Simonu įvyksta darbo aplinkoje, nes Viešpats visada pas mus ateina ten, kur paprastai praleidžiame savo gyvenimą…
Esame prie Genezareto ežero, didžiausio Izraelio vandens telkinio. Turėjo būti vėlyvas rytas, valtys ištrauktos ant kranto, žvejai jau seniai grįžę… Simonas ir Andriejus plauna tinklus. Netoli jų pakrantėje stovi Nazarietis, kalbantis nedidelei miniai. Entuziastas, kalbantis apie Dievą, vienas iš daugelio egzaltuotų žmonių, pardavinėjančių svajones… Žvejų nuotaika bloga, naktis buvo bevaisė… Tuo nusivylimo ir kartėlio metu Mokytojas ir atėjo į pirmųjų apaštalų gyvenimą.
Tuo nusivylimo ir kartėlio metu Mokytojas ir atėjo į pirmųjų apaštalų gyvenimą.
Pamatęs prie kranto dvi valtis, Jėzus įlipa į vieną jų, priklausančią Simonui, ir prašo jį atsistumti šiek tiek toliau nuo kranto. Simonas ir kiti pajunta, kaip jiems daužosi širdis. Ką daryti? Ateina metas, kai reikia priimti sprendimą. Vidurio kelio nėra. Tam tikru momentu reikia rizikuoti, išdrįsti. Jėzaus pasiūlymai visada priverčia rizikuoti, eiti ten, kur niekada nemanėme galį nueiti. Jėzus mato mūsų būklę ir į ją įžengia: „Jis įlipo į valtį“.
Simonas yra žvejys, o ne filosofas. Jis konkretus, nemokytas, jo rankos sugrubusios nuo sunkaus darbo. Jėzus sėdi ir moko minią iš jo valties. Simonas klausėsi ir galbūt viduje šypsojosi: „Įprasti religingų žmonių pasakojimai, gražūs ir nenaudingi žodžiai. Pamokslas gal ir gražus, bet gyvenimas yra visai kas kita“…
Dievo Sūnus kalba ne nuo šventyklos pakylos, bet iš Galilėjos žvejo valties. Jis yra ne šeimininkas, o svečias. Čia, ežero pakrantėje, kiekvienas gali išgirsti Jo žodį, pažinti Jį ir susitikti su Juo.
Žvejai jau buvo baigę savo „pamainą“, be to, diena nebuvo pats geriausias metas žvejoti, juo labiau po nakties, kai jie nieko nesugavo, todėl Jėzaus žodžiai: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“, mažų mažiausiai buvo netikėti. Simonas atkreipė Jėzaus dėmesį, kad jie vargo visą naktį ir nieko nesugavo. Žmogiškai vertinant Jėzaus paliepimas buvo absurdiškas. Jis prašo žvejų atidėti į šalį visas savo amato žinias.
Tuo nuostabiau, kad Simonas patiki Jėzaus žodžiais. Kas verčia Simoną pasitikėti? Matyt tai, ką Jėzus skelbė, palietė Simono širdį, jei jis galiausiai pasitiki to keisto pranašo žodžiu: „Bet dėl tavo žodžio“. Nuostabus yra šis Simono „bet“. Tai yra savęs atsisakymo ir tikėjimo „bet“.
Krikščionis yra tas, kuris veikia „pagal Dievo žodį“. Jis tiki ne savo nuolatinėmis nesėkmėmis, bet Dievu, kuris kiekvieną rytą liepia jam atsibusti ir bandyti vėl iš naujo. Vienintelis tikras dalykas yra tas, kad iš naujo užmetęs tinklus, Simonas sugavo neregėtą laimikį. Įvyksta stebuklas, tinklai pilni žuvų.
Stebuklas niekada nebūna akivaizdus, jis susijęs su mūsų žvilgsniu.
Stebuklas niekada nebūna akivaizdus, jis susijęs su mūsų žvilgsniu. Būtent mūsų akys gali suvokti nepaprastus Dievo ženklus. Simonas tame nuostabios žvejonės ženkle įžvelgė Dievo buvimą.
Jis atsiklaupia ant kelių: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Tai klasikinė į Dievą besikreipiančio žmogaus reakcija, kurią dažnai girdi kunigai, siūlydami kam nors atlikti kokį nors patarnavimą Bažnyčioje: „Aš negaliu, nesugebu, nesu tam pasiruošęs“. Bažnyčia yra trapumo patirtis, tačiau Viešpats, matydamas mumyse mūsų pačių ribotumo suvokimą, žino, kad esame pasirengę pradėti atsivertimo kelionę. Simonas nesijaučia vertas, nes giliai širdyje bijo būti laimingas. Laimė yra galėjime pasirinkti. Ką gi, turbūt visada turėsime tūkstantį priežasčių nebūti laimingi…
Mes savyje nešiojamės siaubingą mintį. Manome, kad Dievas prie mūsų prieina tik tada, kai esame jo verti.
Mes savyje nešiojamės siaubingą mintį, kad dėl to, jog esame nusidėjėliai, esame toli nuo Dievo, kadangi blogis mus tolina nuo Dievo. Manome, kad Dievas prie mūsų prieina tik tada, kai esame jo verti. Taip manė ir Simonas. Laimei, Viešpats, regis, mano kitaip. Kita vertus, jei taip nebūtų, argi Evangelija galėtų vadintis „gerąja naujiena?“
Jėzus kreipiasi į Simoną: „Nebijok“, tai yra: „Žvelk į ateitį“. Dievas myli nusidėjėlį, o ne nuodėmę. Nuodėmė lieka, bet ji negali būti priežastimi nusigręžti nuo Dievo, todėl Jėzus perkelia Simoną į visiškai kitą plotmę: „Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Simono misija bus gaudyti „gyvus žmones“. Jis juos gaudys, kad atgaivintų, turės daryti tai, ką Jėzus darė su juo, parodyti žmonėms, kad jie sukurti kitokiam gyvenimui.
Didysis stebuklas yra ne žuvies pripildytos valtys, o tai, kad Jėzus patikėjo mums Evangeliją.
Žinoma, tai baugina. Viešpats ją patiki mums, Jis tiki mumis. Mes irgi, jei kaip Simonas, su skausmu žvelgiame į tuščius savo nesėkmių tinklus, pasitikėkime Jo žodžiu. Net jei kartais atrodytų, kad Evangelijos reikalavimai nepakeliami, pabandykime kartu su Simonu pasakyti: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“…
