Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.
Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: 'Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!'
Anas jam sako: 'Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'“.
(Iš Evangelijos pagal Luką 13,1-9)
GERAS DIEVAS
„Ką blogo padariau, kad mane ištiko tokia nelaimė? Kokį kryžių man uždėjo Dievas!“ – daugybę kartų yra tekę klausytis panašių skundų. Žmonės nuolat klausia: „Jei Dievas tikrai yra geras, kodėl Jis nepadeda man išvengti sunkumų?“
Šio sekmadienio Evangelijoje girdime, kad Jėzus savo klausytojams taip pat kalba apie panašią situaciją. Cituodamas du savo laikų kronikos įvykius, Jis stengiasi paneigti anais laikais paplitusią nuomonę. Statistinis pamaldus tikintysis manė, kad nelaimės, kaip kad bokšto prie Siloamo tvenkinio griuvimas, buvo bausmė tiems, kurie vienaip ar kitaip buvo padarę didelių nuodėmių.
Tai, ką kalba Jėzus, stebina ir kažkiek nuvilia.
Tai, ką kalba Jėzus, stebina ir kažkiek nuvilia. Išganytojas aiškina, kad gyvenimas turi savo logiką, ir kiekvienas žmogus yra laisvas. Siloamo bokštas griuvo todėl, kad, jį statant, buvo padaryta klaidų, arba, galbūt, statytojai, siekdami pelno, panaudojo nekokybiškas medžiagas, o žiaurus romėnų elgesys buvo jų politikos, paremtos žiaurumu ir priespauda užgrobtuose kraštuose, pasekmė.
Jėzus nurodo kiekvieno atsakomybę: didelę dalį mūsų išgyvenamo skausmo sukuriame mes patys. Kryžių mums uždeda kiti ar užsidedame patys todėl, kad iškreiptai ir pernelyg pasaulietiškai žvelgiame į tikrovę.
Nemaža žmonių daro viską, kad tik sudarytų sau ar kitiems sunkumų, o paskui mėgina visą atsakomybę suversti Dievui.
Dievas iš tiesų visuomet daro tai, ką Jam leidžiame padaryti mes, tačiau visuomet sustoja, susidūręs su mūsų priešiškumu Jo valiai bei širdies kietumu. Jis sulaiko savo ranką ir leidžia mums elgtis laisvai, nes Jam reikalingi vaikai, o ne vergai.
Jėzus pasinaudoja proga paraginti savo mokinius minėtose baisiose nelaimėse įžvelgti jiems paties gyvenimo duotą pamokymą: po sugriuvusio bokšto liekanomis galime atsidurti ir mes.
Laikas bėga pasibaisėtinai greitai, yra tragiškai trumpas, todėl Bažnyčia ir kviečia pasinaudoti šiomis išganymo ir atsivertimo dienomis, ragina nelaukti ir neatidėlioti.
Viešpats šiandien eina pro šalį ir skelbią išgelbėjimą, šiandien esame kviečiami tinkamai pasinaudoti savo laisve.
Gyvenimas yra galimybė suvokti ir atskleisti sau, kas yra Dievas mums, ir kas esame mes. Nėra paprasto ir sudėtingo gyvenimo, bet kiekvienas gyvenimas žemėje yra trumpas pūstelėjimas, kurį esame kviečiami pragyventi nuoširdžiai ir su džiaugsmu, pasitikėdami Dievo globa.
Visuomet, kai mes prašome Dievą išvaduoti iš skausmo, Viešpats kviečia mus nesukelti skausmo.
Visuomet, kai mes prašome Dievą išvaduoti iš skausmo, Viešpats kviečia mus nesukelti skausmo, išrauti savyje blogio šaknis ir parodyti savyje guodžiantį ir besišypsantį Dievo veidą.
Tai ir bus pirmas žingsnis į atsivertimą… ne toks jau ir lengvas žingsnis…
