„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Adolfas Grušas: Sekmadienio Evangelija. Kuris iš visų įsakymų yra svarbiausias?

Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“
Italijos archyvuose rastas seniausias pasaulyje visas toros ritinys
Italijos archyvuose rastas seniausias pasaulyje visas toros ritinys / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.

(Iš Evangelijos pagal Matą 22, 34-40)

Tai, kas svarbiausia

Evangelija yra persmelkta akivaizdaus paradokso: kuo žmogus yra religingesnis, kuo labiau jis persiėmęs tuo mentalitetu, tuo sunkiau jam priimti Dievą…

Šio sekmadienio liturgijoje skaitome apie Jėzaus pokalbį su Įstatymo mokytoju, kuris, girdėdamas tikslius ir išmintingus Mokytojo atsakymus ir tikrai neturėdamas jokių blogų ketinimų, kreipiasi į Jį: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“

Šis klausimas mums, mokantiems katekizmą, gali pasirodyti beprasmis. Iš tiesų taip nebuvo. Žydų Įstatyme buvo išvardinta 613 Viešpaties įsakymų. Buvo daromas skirtumas tarp svarbesnių ir ne tokių svarbių priesakų, tačiau rabinai rekomendavo laikytis visų. Nustatyti, kuris iš visų įsakymų yra svarbiausias, reiškė: surasti viso Įstatymo esmę.

Nustatyti, kuris iš visų įsakymų yra svarbiausias, reiškė: surasti viso Įstatymo esmę.

Įstatymo mokytojas manėsi labai gerai žinąs atsakymą. Daugumos nuomone, didžiausias buvo šabo įsakymas, vienintelis, kuriam pakluso net pats Dievas, kuris, sutvėręs pasaulį, septintąją dieną ilsėjosi. Nepaklūstančių šiam įsakymui laukė mirties bausmė.

Jėzui šabas nerūpėjo, nes, Jo požiūriu, bet kokia taisyklė, prieštaraujanti žmogaus prigimčiai, neturi prasmės. Šabo dieną nebuvo galima gydyti ligonių, bet Jėzus tai nuolat darė. Nebuvo leidžiama nueiti daugiau nei 900 metrų, bet Jėzus ėjo visur, kur tik matė reikalą. Šabo dieną Viešpaties mokiniai skabė varpas (tai buvo vienas iš trisdešimt devynių įsakmiai uždraustų darbų), ir Jėzus jiems leido taip elgtis. Per šabą nebuvo galima nešti jokių daiktų, bet Viešpats pagydytam ligoniui pats liepė tai padaryti.

Buvo aišku, kad Jėzus tikrai nepavadins šabo pačiu svarbiausiu įsakymu…

Atsakydamas į klausimą Išganytojas cituoja du tekstus iš Senojo Testamento, kurie Evangelijoje pateikiami kiek sutrumpinti. Vienas jų yra iš Pakartoto Įstatymo knygos, malda, kurią kiekvienas pamaldus žydas kalbėdavo ir tebekalba dukart per dieną: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“, o kitas – iš Kunigų knygos: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“.

Viešpats labai aiškiai sustato akcentus: jei mylime Dievą, tai galima suprasti iš to, kaip mylime savo artimą.

Įstatymo mokytojas pripažino Jėzaus išmintį, tačiau nepanašu, kad pasiūlytas kelias būtų jam tikęs. Viešpats labai aiškiai sustato akcentus: jei mylime Dievą, tai galima suprasti iš to, kaip mylime savo artimą. Viso to pernelyg daug mokytojui, visą savo gyvenimą paaukojusiam dėl Įstatymo. Šis pasirinkimas kartu tampa ir jo vidiniais varžtais.

Kol mūsų tikėjimas tėra įvairių pasiaukojimų suma, tol jis niekada iš tikrųjų nebus Jėzaus Kristaus tikėjimu. Tik tada, kai mylime, esame laisvi aukotis, ir tada auka tampa laisva mūsų meilės išraiška.

Evangelistas Matas savo bendruomenei sako, kad tikėjimas yra daug daugiau nei religija. Religija, suvokiama, kaip požiūrių sistema ir elgesio rinkinys Dievo atžvilgiu, siekiant gauti Jo pritarimą, yra tiktai tikėjimo pradžia. Tikėjimas yra ne tai, ką žmogus daro dėl Dievo, bet tai, ką Dievas daro dėl žmogaus, ir ką žmogus priima.

Su Jėzumi santykis su Dievu nebėra grindžiamas įstatymo laikymusi, bet meilės, panašios į Tėvo meilę, praktikavimu.

Verta tai prisiminti, kai Bažnyčioje Evangeliją suvedame į normas, kurių, pagal bendrą nuomonę, privaloma laikytis. Jėzui tikėjimo centre visada yra žmogus. Jame realizuojama Dievo meilė, ir jis, mylėdamas kitus, tą meilę grąžina Dievui.

Jėzui tikėjimo centre visada yra žmogus. Jame realizuojama Dievo meilė, ir jis, mylėdamas kitus, tą meilę grąžina Dievui.

Ne mes mylime Dievą, bet pats Dievas mus pamilo. Būtent Dievas imasi iniciatyvos. Jis yra Dievas, kuris nepelnytai ir besąlygiškai myli žmones.

Viskas, ką žmogus turi padaryti – tai priimti šią meilę, leisti sau būti nuneštam šios meilės bangos ir su Dievu, taip, kaip Dievas, eiti link kitų.

Tikintysis neatiduoda savo gyvybės už Jėzų, bet „su“ Jėzumi ir „kaip“ Jėzus ją paaukoja kitiems. Pats Dievas, ateidamas pas mus, gali padaryti mus laimingais…

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs