Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš išeinu, jūs negalite eiti...
Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!
Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“.
(Iš Evangelijos pagal Joną 13, 31–33a. 34–35)
Meilės žinia
Meilė – tai žodis, kuriuo labiausiai piktnaudžiaujama. Jį vartoja taip pat ir smurtautojas, teigdamas, kad griauna „iš meilės“, nors sunaikina gyvenimą, istoriją ir daugelį metų trunkančią patirtį. Atnešdamas mirtį jis sako: „Tu esi mano meilė“. Taip meilė tampa žodžiu, tariamai gelbstinčiu žiauriausiose ir absurdiškiausiose situacijose. Už jo dažnai paslepiamos didžiausios niekšybės.
Jo prireikia ir tada, kai žmogus iš tikrųjų nepripažįsta ir neprisiima tikrosios meilės, kalbant apie gatvės meilę, impulsyvią ir vulgarią meilę, grubią meilę, meilę, kuri mylimąjį paverčia objektu.
Yra tokių, kurie iš meilės tėvynei žudo, laikydami save geradariais, tokių, kurie iš meilės tautai sukelia karus, tokių, kurie dėl meilės atmeta gyvenimą, priimdami tik jo savanaudiškus ir grubius aspektus.
Jėzaus Evangelija kalba apie naują meilės įsakymą, kurį turime priimti ir juo dalytis tarpusavyje: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“
Šis įsakymas ateina ne iš žmogaus, bet iš Dievo ir kalba žemėje gyvenantiems žmonėms apie žemei nepriklausančią meilę.
Meilė pagal Dievą gimsta iš sukrečiančio Jėzaus poelgio.
Meilė pagal Dievą gimsta iš sukrečiančio Jėzaus poelgio, kuomet Jis savo kančios ir mirties išvakarėse, apsijuosęs rankšluosčiu plauna mokiniams kojas. Plauna Judo kojas, kurios netrukus eis pražūties ir nevilties keliais, plauna kojas Petro, kuris jokiu būdu nenori, kad Mokytojas ir Viešpats nusilenktų iki žemės, tuo duodamas nuolankios ir gaivinančios meilės pavyzdį…
Jėzus mums apreiškia Dievo meilę, kuriančią, atgaivinančią, duodančią gyvybę ir visa padarančią „nauja“.
Tokia yra Apreiškimo Jonui žinia: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę“. Tokiu būdu išreiškiama meilės viršūnė. Mūsų laikais, kai viskas sensta ir nyksta: žemė ir jos grožis, žmogus ir jo pašaukimas į taiką ir santarvę, tautos ir jų pašaukimas į bendradarbiavimą ir dialogą, Dievas savo meile „visa daro nauja“.
Be Meilės, kylančios iš Dievo, viskas, visi santykiai ir jausmai tampa negražūs, nežmoniški, priešiški.
Tai tikras kalėjimas, kuriame uždaryti silpniausieji, vieniši, alkstantieji, nematantys galimybės išgyventi, be ateities. Jie palikti gėdingose situacijose, kurias mes patys, žmonės, sukūrėme ir kasdien vis dar kuriame.
Vėl grįžtame prie antrojo skaitinio – Apreiškimo Jonui teksto: „Išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“.
Žmogus ginčijasi, prieštarauja kitam, kad tik būtų teisus, kad įtvirtintų savo galią.
Tačiau tik Dievas bus taika. Jis vienas viską padarys nauja.
Tačiau tik Dievas bus taika. Jis vienas viską padarys nauja.
Mes naikiname. Dievas atnaujina. Mes išdeginame žemę. Dievas padaro žemę žaliuojančia ganykla, pilna gyvybės ir vaisių.
Dievas dar kartą sukurs žmonėms skirtą rojų, nebent mes, per savo kvailumą, pasiduotume nepaklusnumui, norėdami būti tokie, kaip Dievas, pažįstantys gera ir bloga, arba pasaulis pretenduotų užimti Dievo vietą, kildamas į dangų, kaip Babelio bokšto statytojai.
Naujiena, kurią Dievas atnešė į pasaulį per savo Sūnų Jėzų, mylintį iki mirties, yra gyvenimas, pagrįstas susitikimu, pagarba, meile egzistencijai, kai rūpinamės apginti silpnuosius ir priimti tuos, kurie praeina, išrėkdami savo neviltį.
Dievo karalystė kuriama, pereinant per suspaudimus ir su visa meile, kuri puoselėjama mūsų sielose, patikint Dievo malonei visą padarytą gėrį.
Tai reiškia: mylėti…
