Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.
(Iš Evangelijos pagal Luką 3, 15–16. 21–22)
Mylimi vaikai
Nuo piemenų apsilankymo praėjo trisdešimt metų… Jėzus užaugo, tapo vyru. Po ilgų įprasto, populiariai vadinamo „paslėptojo“ gyvenimo metų Jis pagaliau nusprendžia išeiti į viešumą. Galbūt čia tikėtumės galingo ir aiškaus apsireiškimo, masinių išgydymų ir besitęsiančių stebuklų. Vietoje to Jis stoja į nusidėjėlių eilę.
Toks jau yra Dievas: Jis mėgsta stebinti. Jis pasirodo ne šventykloje tarp smilkalų debesų, bet prie Jordano, tarp krikšto laukiančių žmonių. Jis pasirenka kitokį, skandalingą, kelią, kuriam liks ištikimas visą gyvenimą ir kuris nuves Jį ant kryžiaus. Vienoje eilėje su nusidėjėliais prie Jordano, nukryžiuotas tarp dviejų nusikaltėlių ant Golgotos…
Sprendžiant iš to, kad evangelistai stengėsi Kristaus krikšto aprašymą sušvelninti, panašu, jog pirmiesiems krikščionims jis kėlė tam tikrų neaiškumų. Luko pasakojimas yra labai skurdus, tik dvi eilutės; Jonas jo iš viso nemini. Jėzus buvo pakrikštytas, bet niekada pats nekrikštijo. Jėzui buvo svarbu ne krikštyti, bet atleisti.
Taigi, minint šią šventę, svarbus ne tiek pats veiksmas, kiek jo prasmė. Krikštas yra lūžio taškas Jėzaus gyvenime. Nuo šios akimirkos prasideda Jo viešasis gyvenimas, Jo pamokslavimas.
Krikštas yra lūžio taškas Jėzaus gyvenime.
Jono krikštas buvo atgailos krikštas, skirtas nuodėmėms nuplauti. „Atsiverskite ir atgailaukite“, – šaukė Jonas.
Jėzaus krikšto scenoje nauja yra tai, kad Dievas nėra toks, kokį skelbė Krikštytojas. Dievas yra meilė. Dievas tiesiog myli. Jis nieko nenori mainais už meilę, nenori aukos, nenori atgailos. Atgailos reikalauja Jono skelbiamas Dievas. Jėzus kalba apie Dievą – Meilę.
Nuo šiol Jėzus eis savo keliu. Visą likusį gyvenimą Jėzus visiems neš tą meilę, kurią pats palietė, išgyveno, pajuto ir patyrė. Tai ir yra ugnies krikštas. Dievas yra susitikimas, patirtis, kuri įeina į tave, į tavo širdį, į tavo vidų, kaip įsimylėjus.
Jėzui po krikšto meldžiantis ant Jordano kranto, prasiveria dangus… Pagaliau dangus nebėra nepasiekiamas. Jėzus – tai paslaptis, kurią, laikui bėgant, supras visas pasaulis. Ją ir atskleidžia balsas iš dangaus: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. Jėzus yra stiprus, nes yra mylimas.
Visoje Evangelijoje Dievas kalba tik du kartus: čia ir per Atsimainymą. Jėzaus krikšto dieną tam, kad patvirtintų Sūnaus pasirinkimą būti tarnu, o atsimainymo epizode – kad atskleistų mums Sūnaus šlovę, kad ir mes galėtume Jo klausyti ir tapti panašiais į Jį.
Mūsų krikšto dieną šie žodžiai nuskambėjo ir kiekvienam iš mūsų.
Mūsų krikšto dieną šie žodžiai nuskambėjo ir kiekvienam iš mūsų. Tą dieną Balsas taip pat tarė: „Tu mano mylimasis sūnus, tavimi aš gėriuosi“. Nuostabu žinoti, kad Dievas mus myli taip, kaip mylėjo Jėzų, su tokiu pat intensyvumu, su tokia pat aistra. Kiekvienam iš mūsų skirtas tas pats meilės prisipažinimas: sūnus, mylimasis, pasigėrėjimas…
Biblijoje „sūnus“ tam tikra prasme yra techninis terminas: tai tas, kuris panašus į tėvą, tas, kuris atlieka tuos pačius veiksmus, tas, kuris pratęsia gyvenimą. Posakis „Dievo sūnus“ yra ne jaudinanti metafora, bet reali būsena, dabartinė tikrovė. Mes iš tiesų esame Dievo vaikai. Krikštas padarė mus „dieviškosios prigimties dalininkais“. Mūsų gyvenimas – tai Trejybės gyvenimo žemėje tęsinys.
Mes iš tiesų esame Dievo vaikai.
Dievui mes visi esame unikalūs vaikai. Meilė niekada nėra apibendrinta, kiekvienas žmogus yra Dievo mylimasis.
Dievas mane myli be ribų, nepriklausomai nuo mano veiksmų (kita vertus, argi ne tokia yra tėvų meilė savo vaikams?). Dievas myli dar iki mano veiksmų, dar neturint jokių nuopelnų, nesvarbu, ar aš tai žinau, ar ne. Jo meilė yra nenusipelnyta. Egzistuoja nuomonė, kad Dievas myli žmogų, bet tik esant tam tikroms sąlygoms, jei pats žmogus tos meilės vertas. Krikščionybė atnešė naujovę: Dievas myli, nelaukdamas atsilyginimo. Šokiruojanti tiesa, kainavusi Jėzui iš Nazareto gyvybę…
Tokia yra krikšto prasmė: kad ir kaip žmogus elgtųsi gyvenime, Dievas jam primena, kad jis visada bus Jo vaikas, besąlygiškai mylimas. Dievas mus myli ne todėl, kad esame geri ir dori, bet padaro mus gerais ir dorais, kadangi mus myli.
Veiksmažodis „gėrėtis“ yra susijęs su kitu žodžiu: „patikti“: Tu man patinki, tu mane džiugini, man gera būti su tavimi. Dievas džiaugiasi manimi! Jis džiaugiasi šedevru, išėjusiu iš Jo rankų.
Kiekvieną rytą, vos tik pabudus, šie žodžiai turėtų skambėti mūsų ausyse: „Tavimi gėriuosi! Nepaisant visko, tu man patinki“.
Kiekvieną rytą, vos tik pabudus, šie žodžiai turėtų skambėti mūsų ausyse: „Tavimi gėriuosi! Nepaisant visko, tu man patinki“. Gera žinoti, kad Dievas myli mane tokį, koks esu. Drauge tai priminimas, jog ir mes esame pašaukti mylėti savo artimuosius, draugus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokie norėtume, kad jie būtų.
Mums nereikia stengtis ieškoti Dievo dangaus debesyse ar stebukluose. Jis pats pasirinko, kur nori būtų sutiktas. Jis yra ten, kur yra Jo mylimi vaikai…
