Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“
Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės visus patrauksiu prie savęs“. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.
(Iš Evangelijos pagal Joną 12, 20–33)
Pamatyti Jėzų
Mes norime pamatyti Jėzų… Šis Velykų šventėms į Jeruzalę atvykusių graikų prašymas yra aktualus ir mūsų laikams. Norime pamatyti jį, užjaučiantį, einantį pasitikti žmogaus ir tikrai iš širdies verkiantį mirusio draugo. Norime pamatyti tą, kuris visiems sako, kad atėjo ne teisti pasaulio, bet jį išgelbėti. Norime pamatyti Jėzų… Tai ir mūsų dienų pasaulio prašymas, pasaulio, pasimetusio, kupino sumaišties, paženklinto karų, priešiškumo.
Norime pamatyti Jėzų, kad galėtume tikėtis to, kas atrodo neįmanoma. Norime pamatyti Jėzų, kad įstengtume žvelgti pirmyn, įsiklausyti į nuoširdžius žodžius, tikrus, žmogiškus, įtikinančius ir nesuinteresuotus. Norime pamatyti Jėzų, nes stengiamės būti kitokie, tačiau nežinome, kaip tai padaryti.
Tačiau, atsiliepdamas į graikų prašymą, Jėzus visų pirmiausia kalba apie savo atėjimo į pasaulį prasmę, tuo pačiu nurodydamas kelią ir visiems savo sekėjams: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“.
Meilė žmonėms Jėzui buvo brangesnė už jo paties gyvybę.
Iš tikrųjų Jėzus neieškojo mirties, visiškai netroško mirti. Vis dėlto – ir tai yra didžioji Kryžiaus paslaptis – meilė žmonėms Jėzui buvo brangesnė už jo paties gyvybę. Tai kelias, kurį jis nurodo ir savo sekėjams: „Kas myli savo gyvybę, – ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“.
Gali atrodyti, kad šis Jėzaus posakis nieko nepaaiškina, ir, reikia pripažinti, jis labai tolimas bendrai vyraujančiai nuomonei. Mes visi rūpinamės apsaugoti savo gyvybę, išvengti vargų ir sunkumų bei bereikalingų aukų, ir tikrai niekam net neateina į galvą „nekęsti“, kaip, galėtų atrodyti, mums siūlo šio sekmadienio Evangelija. Tačiau iš tiesų Evangelija kalba kitokiais žodžiais, kurie gali atrodyti kieti, tačiau yra labai teisingi. Visa tai Jėzus paliudijo savo gyvenimu. Jis visą savo gyvenimą žmones mylėjo labiau, negu save patį. Jo elgesys, mąstysena, viskas buvo nukreipta tik tai meilei, todėl ir Kryžius yra ta valanda, kai aiškiausiai pasirodo tos meilės viršūnė.
Kiekvieno mūsų gyvenimas yra kaip tas grūdas, kuris gali duoti nepaprastų vaisių, pranokstančių mūsų tokį trumpą gyvenimą žemėje ir tokias ribotas galimybes, tačiau tai gali būti padaryta tik sekant Išganytojo nurodytu keliu.
Jėzaus meilė žmonėms nėra paprastas jausmas, bet tikras ir sąmoningas apsisprendimas, aiškus, aistringas, pasipriešinantis blogiui ir jį nugalintis, tačiau vis dėlto Jėzus prisipažįsta: „Mano siela sukrėsta“…
Kaip kiekvienas žmogus, blogio akivaizdoje jis jaučia išgąstį, pasimetimą, tačiau nebėga. Jis nesislepia už skubiai išsigalvotų kitų uždavinių, neperkelia savo darbų ant kitų pečių, neguodžia savęs tuščiomis viltimis. Jėzus pasitiki Dangaus Tėvu. Jis neprašo gelbėti nuo artėjančio skausmo, bet trokšta Tėvo garbės, kuri yra ir žmonių, už kuriuos jis aukojasi, išaukštinimas. Jis aiškiai paliudija: „Juk tam aš ir atėjau į šią valandą“.
Susidūrę su skausmu, liūdesiu, tamsybėmis, mes irgi galime leisti savo silpnumui įžvelgti Dievo garbę, pasireiškusią mums Jėzaus begalinėje meilėje. Tai ir reiškia: „Pamatyti Jėzų…“
