Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.
Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“
(Iš Evangelijos pagal Joną 6, 41–51)
Išgelbėti kūnu
Biblijoje yra aprašyta daug atvejų, kai tikintis žmogus atlieka kokius nors veiksmus Dievo atžvilgiu. Tada, kai aprašomi žodžiai, kuriais kreipiamasi į Dievą, paprastai omenyje turimos maldos, maldavimai, šlovinimai, padėkos, atleidimo ar pagalbos prašymai.
Tačiau tikėjimo tikrovė vien tuo neišsemiama: tikintysis neretai kreipiasi į Dievą protesto žodžiais arba, kaip sakoma šio sekmadienio Evangelijoje, „murma“ prieš Dievą.
Tikinčiojo protestas taip pat yra tikėjimo kelionės dalis, ir mes netgi galime jį pavadinti teisėtu, ypač tada, kai tikinčiajam tenka patirti daugybę neteisybių, išmėginimų ir nelaimių, kurios, kaip atrodo, tikrai nėra adekvatus Dievo atsakas į jo, kaip tikinčiojo žmogaus, gyvenimą.
Šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje pasakojama apie pranašo Elijo pabėgimo į Horebą epizodą. Pranašas susidūrė su būtinybe apsisaugoti nuo karalienės Jezabelės, norėjusios atkeršyti už tai, kad Elijas nužudė keturis šimtus penkiasdešimt Baalo pranašų. Elijui teko pašalinti netikrus pranašus, dabar Elijui teko apsisaugoti nuo stabmeldžių ir pagonių valdovų rūstybės.
Elijas rūpinosi įvykdyti Dievo valią, todėl, išsekęs nuo bado ir troškulio dykumoje, protestuoja prieš Dievą, šaukdamasis mirties, kaip visų problemų sprendimo: „Gana, Viešpatie, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“.
Kartais žodžiai, nukreipti prieš Dievą, būna, „murmėjimo“ pasekmė ir, be abejo, skiriasi nuo protesto ir nusivylimo žodžių.
Kartais žodžiai, nukreipti prieš Dievą, būna, „murmėjimo“ pasekmė ir, be abejo, skiriasi nuo protesto ir nusivylimo žodžių. Murmėjimo vaisiai – tai tie žodžiai, kuriuos Dievui adresuoja jo tikintieji tiesiogiai arba per daugiau ar mažiau karštą konfrontaciją su Viešpačiu, nes negali susitaikyti su tuo, kad Jis yra kitoks, nei jie įsivaizduoja, arba su tuo, ką jiems perdavė tradicija.
Neatsitiktinai, skaitant Evangelijos pagal Joną 6 skyrių ne kartą tampame liudininkais, kaip žydų religiniai vyresnieji murma dėl to Dievo įvaizdžio, kurį Jėzus teigia įkūnijantis. Jėzus vadina save „duona, nužengusia iš dangaus“, „gyvybės duona“, „Tėvo siųstuoju“. Jėzus kalba savo klausytojams apie Dievą, kuris duoda gyvenimą, ilgesnį už tą, kurį davė Išėjimo Dievas, Dievą, kuris netgi atiduoda savo „kūną“, kaip „duoną už pasaulio gyvybę“. Galiausiai net ir Jėzaus mokiniams bus sunku priimti šiuos žodžius ir tokį Dievo įvaizdį. Todėl ir kyla murmėjimas prieš Jėzaus Kristaus Dievą, o daugelis sekėjų Jį palieka…
Tiesa, šios dvi protesto prieš Dievą formos yra gana skirtingos: jei šiuo atveju žydams buvo sunku priimti kitokį Dievą, nei jį įsivaizdavo, tai Elijo atveju protestas kyla dėl vienatvės ir apleistumo jausmo, kuris užvaldo pranašą kaip tik tada, kai jis stengiasi būti kuo ištikimesnis Dievui.
Mums tai labai artima. Būna, kai murmame prieš Dievą, nes Jo nesuprantame, nes Jo žodžiai sunkūs, murmame, nes taip ilgai išpažinę tikėjimą ir stengęsi gyventi krikščioniškai, paskui esame prašomi visa tai mesti ir iš naujo atrasti kitokį Dievo paveikslą, kuris galbūt mums nepatinka.
Būna, kad taip pat, kaip ir Elijas, susiduriame su nusivylimo ir apleistumo jausmu. Rodos, darome viską, ką galime, kad tik liktume Dievui ištikimi, visada stengiamės vykdyti jo valią, dėl Jo vardo sutinkame patirti išbandymų ir sunkumų, bet jaučiamės, tarsi dangus būtų uždarytas, visos maldos nuskamba tuščiai ir atrodo, kad Dievas mūsų negirdi.
Tada žmogus ir ištari tuo pačius Elijo žodžius: „Gana, Viešpatie“…
Jis nesitraukia nuo mūsų, bet priešingai: prieina dar arčiau ir duoda mums duonos.
Laimei, tokių mūsų prašymų Viešpats neišklauso. Jis nesitraukia nuo mūsų, bet priešingai: prieina dar arčiau ir duoda mums duonos, kuri suteikia jėgų vėl žengti pirmyn. Net į murmėjimą prieš Jį Viešpats atsako tos pačios amžinojo gyvenimo Duonos dovana. Kuo ypatinga ši Duona, galinti nutildyti tuos, kurie nepripažįsta kitokio Dievo, nei Jis yra, ir galinti sugrąžinti jėgas ir žvalumą tiems, kurie jaučiasi Dievo apleisti?
Tai nelengva suprasti, bet viena yra tikra: mes žinome, iš ko ši Duona pagaminta: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Atsakymas slypi tame žodyje „kūnas“, kuris yra šios gyvybės duonos esmė. Evangelijoje „kūnas“ nurodo į žmogaus gyvenimo silpnumą, pasidavimą trapumui ir laikinumui. Kaip tik šis silpnumą reiškiantis elementas Jėzaus lūpose tampa mūsų išganymo priemone. Čia Dievas atsiskleidžia ir tampa viena su mumis.
Tad mūsų nuovargis ir praradimai nėra mūsų tikėjimo stokos ženklas, bet veikiau akimirka, kai Dievas tampa mums ypatingai artimas ir pamaitina mus maistu, atstatančiu mūsų jėgas eiti toliau.
Jėzaus mums duodama Duona yra ne prizas, skirtas tiems, kurie yra stiprūs tikėjimu, bet maistas, atstatantis jėgas.
Ir jei šis maistas mums, tikintiesiems, yra Eucharistija, nebijokime dalyvauti eucharistiniame pokylyje vien dėl to, kad esame trapūs, pilni nuodėmių ir neverti prie jo artintis: Viešpaties angelo Elijui atnešta duona ir vynas, Jėzaus mums duodama Duona, nužengusi iš dangaus, yra ne prizas, skirtas tiems, kurie yra stiprūs tikėjimu, bet maistas, atstatantis jėgas tiems, kurie jų netenka dėl savo silpnumo, trapumo ir žmogiškumo…
