Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.
Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“
Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.
(Iš Evangelijos pagal Luką 2, 41–52)
Viešpats su mumis
Apie šventąją Nazareto šeimą, jos kasdienį gyvenimą žinome labai nedaug. Jį gaubia tyla, išskyrus šį epizodą apie Jėzaus pasilikimą šventykloje.
Jėzaus tėvai kasmet per Velykų šventes keliaudavo į Jeruzalę. Kiekvienas žydas privalėjo aplankyti šventąjį miestą bent tris kartus per metus: per Velykas, per Sekmines ir per Palapinių šventę. Jei gyveno pernelyg toli nuo Jeruzalės, – o toks ir buvo Juozapo atvejis, jis su šeima galėjo ten vykti tik kartą per metus.
Šis epizodas labiau susijęs ne su kronika, istorija, bet su teologija, tikėjimu. Jame kalbama ne tiek apie konkretų įvykį, kiek apie tiesą. Neatsitiktinai visi šios scenos veikėjai yra anonimiški. Vienintelis, kurio vardas paminimas, yra Jėzus.
„Vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo“… Anksčiau ar vėliau turbūt kiekvienam buvo kilęs šis klausimas: kaip įmanoma, kad tėvai nepastebėjo, jog Jėzaus nėra su jais? Iš tiesų čia Lukas pasakoja apie tai, kas nutinka ar turėtų nutikti kiekvienoje šeimoje.
Tėvai kažkuriuo metu turi mokėti sąmoningai prarasti savo vaiką, tai yra, pripažinti, kad tas vaikas yra ne jų, o Dievo. Jis turi savo kelią, jis turi eiti į savo Jeruzalę, kad ir kas nutiktų. Žinoma, tai sukelia skausmą. Marijai ir Juozapui turėjo būti sunku paleisti Jėzų. Sunku paleisti vaiką, leisti jam mėginti, leisti jam klysti…
Sielvartas, kurį jaučia Marija ir Juozapas, kai nebegali rasti Jėzaus, turėtų būti mūsų sielvartu, kai esame toli nuo Jo.
Sielvartas, kurį jaučia Marija ir Juozapas, kai nebegali rasti Jėzaus, turėtų būti mūsų sielvartu, kai esame toli nuo Jo. Kita vertus, esu įsitikinęs, kad daugelis krikščionių sugeba ilgiau nei tris dienas Jo neprisiminti… Marija ir Juozapas keliauja ir suranda Jėzų šventykloje. Svarbiausia yra ne Viešpaties praradimas iš akių, bet ėjimas paskui Jį, kai suprantame, kad Jo nebėra „tarp mūsų“. Mes turime eiti paskui Jį, o ne Jis paskui mus.
Jėzus šventykloje nėra labai švelnus savo tėvams. Jis griežtas, vos ne piktas: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“. Tai lūžio akimirka: Marija ir Juozapas jaučiasi netekę sūnaus. Atidžiau peržvelgus Marijos ir Juozapo istoriją nuo pat pranešimo apie Jėzaus gimimą, matome, kad ją nuolat lydi nesupratimas.
Drauge tai tampa savotišku priekaištu mums: kodėl apsimetinėjame, kad viską suprantame? Kodėl mums turėtų būti aiškus visas mūsų gyvenimo planas su visomis jo detalėmis? O jei tiesiog leistumėmės Viešpaties vedami? Kas, jei nustotume norėti viską suprasti ir pasitikėtume Dievu?
Kas žino, ką turėjo galvoti Jėzus, matydamas, kad tėvai Jo nesupranta? Įsivaizduoju, kad Jis sau sakė: „Bet argi jie nežino? Juk angelas viską pasakė labai aiškiai. Argi jie nežino, kad aš esu Mesijas, Dievo sūnus?“…
Tačiau Jėzus pasiliko su tėvais. Jis suprato savo pasiuntinybę, tačiau dar neturėjo jėgų tai padaryti: Jis mažas, Jam reikia laiko. Juozapas ir Marija taip pat suprato, kad Jėzus jiems nepriklauso, bet kol kas lieka šalia Jo, suvokdami, kad vieną dieną Jis išeis.
Jėzus palieka mokytojus šventykloje ir eina pas gyvenimo mokytojus: savo tėvus. Maždaug trisdešimt metų jis mokėsi būti žmogumi, stebėdamas Mariją ir Juozapą. Būtent juose Jis pamatė ir išgyveno palaiminimus: jie buvo tyros širdies, klusnūs, taikdariai, gailestingi. Jų kalba buvo skaidri ir tiesi: taip, taip; ne, ne. Su savo Tėvu Jis kalbėjosi iš namų išsineštais žodžiais, kuriais kreipdavosi į Juozapą: „Abba“, t. y. tėveli.
Su savo Tėvu Jis kalbėjosi iš namų išsineštais žodžiais, kuriais kreipdavosi į Juozapą: „Abba“, t. y. tėveli.
Nuo šios akimirkos įsivyrauja tyla. Pirmuosius trisdešimt Jėzaus šeimos gyvenimo su Marija ir Juozapu metų gaubia tyla, kuri, vis dėlto, atskleidžia didžiulę Jėzaus atneštą naujovę: tai kasdienybės, normalumo tyla.
Tūkstančius metų žmonija laukė Mesijo, o ką Jis atėjęs veikė trisdešimt metų? Jis leido laiką namuose…
Toks yra mūsų Dievas. Jo išgyventa tyla rodo, kad kelias į šventumą eina per mūsų dienų banalybę. Būtent įprastas, o ne šventinis laikas yra lemiama pasirinkimo vieta.
Šventumas, į kurį mus kviečia Nazareto šeima, yra įprasto gyvenimo šventumas. Yra vystyklų dvasingumas, geležies mistika, turgaus teologija. Tačiau Šventojoje Šeimoje yra gelmė, kuri lieka paslėpta nuo amžininkų akių, bet kurią atskleidžia Lukas, ir tai yra Jėzaus „centriškumas“ toje šeimoje. Tai paslėpto gyvenimo lobis. Nazareto šeima yra šventa, nes jos centre yra Jėzus.
Nazareto šeima yra šventa, nes jos centre yra Jėzus.
Kokią vietą savo gyvenime Jam paskyrėme mes?…
