Jėzus atsakė: „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano Karalystė ne iš čia.“ Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.“
(Iš Evangelijos pagal Joną 18, 33b–37)
Karalystė
Dievo karalystė, arba dangaus karalystė – tai viena iš dažniausiai pasikartojančių sąvokų: tiek Senajame Testamente, tiek Evangelijoje, o ypač Jėzaus pamoksluose. Tiesa, Kristus, užuot apie ją kalbėjęs tiesiogiai, pasinaudodamas doktrininiais teiginiais ir dogmatiniais apibrėžimais, mieliau ją pristatydavo miniai vaizdingiau, pasitelkdamas ypatingą Jam ir mokiniams brangų stilių – palyginimų kalbą.
Jėzaus pasakojimuose Karalystė kartais lyginama su žemdirbystės pasauliu, kur yra sėjėjas, dygstanti sėkla, laukas, kuriame yra paslėptas lobis, arba kuriame kartu su geru grūdu gali augti ir piktžolės. Kitais atvejais Jėzaus lūpose Karalystė yra kasdienio darbo dalis: ne tik ūkininko, bet ir to, kuris minko tešlą su raugu, kad iškeptų duoną, to, kuris išplaukia į jūrą užmesti tinklų ir pagauti įvairiausių žuvų, to, kuris eina ieškoti lobių ar brangių perlų.
Dar Jėzus mini Karalystę, kuri „įvyksta“ susidarius tam tikrai situacijai, pavyzdžiui, kai žmogus dirba šeimininkui, kuris patiki savo turtą tarnams ir po ilgo laiko nori pamatyti jų darbo vaisius, arba kai šeimininkas pasigaili ir atleidžia skolas tiems, kurie negali jų sumokėti, arba kuris savo vynuogyno darbininkams moka vienodai, galbūt sukeldamas nepasitenkinimą tarp geradarių, arba kuris vietoje to, kad pakviestų visus į savo sūnaus vestuvių pokylį, sulaukia svečių atsisakymo ir tada įsileidžia visus įmanomus ir neįmanomus asmenis.
Bet kokiu atveju Jėzaus palyginimuose Karalystė visada yra kažkas tokio, kas yra susiję su kasdienybe, su situacijomis, susiklostančiomis kasdieniniame gyvenime, su nusistatymais, kuriuos laikas nuo laiko žmonija užima Dievo atžvilgiu.
Taip yra todėl, kad Jėzaus skelbiama Dievo karalystė buvo, yra ir visada bus žmonijos istorijos dalis, tiesa, ne tomis formomis, kuriomis dažnai buvo norima ją pavaizduoti. Krikščionys painiojo Dievo Karalystę su žemiškąja karalyste, su imperija, kuriai net suteikė „Šventosios“ vardą ir kurios vardan kariavo žiaurius karus bei jėga pavergė kitų kalbų, rasių ir religijų žmones.
Buvo ir naujesnių ir „moderniškesnių“ bandymų, kuriais siekta Dievo karalystę sutapatinti su Bažnyčia, reikalaujančia ją suvokti kaip „tobulą visuomenę“, priešpastatydama save pasaulietinei liberaliai valstybei, neturinčiai tikrų vertybių ir orientyrų.
Ačiū Dievui, šiandien nė vienas iš mūsų, krikščionių, neturi įžūlumo Dievo karalystės tapatinti su Bažnyčia ar bet kuria kita žemiškąja karalyste. Vis dėlto mums dar daug ko reikia išmokti, kad atrastume gilią Kristaus karaliavimo, kurį kasmet iškilmingai švenčiame, užbaigdami liturginius metus ir prieš pradėdami adventinę kelione, prasmę.
Mes, Jėzaus mokiniai, neabejojame, kad Kristus yra visatos ir istorijos Karalius. Tuo tvirtai tikime ir jaučiame Jo karališkumą bei viešpatavimą virš visko. Tačiau neturime leisti, kad mus suklaidintų iškilmingos intonacijos, ypač šio sekmadienio pirmajame ir antrajame skaitiniuose, kur vartojami apokaliptinei ar eschatologinei literatūrai būdingi įvaizdžiai ir posakiai.
Jėzaus karališkume nėra nieko imperinio ar antgamtiško.
Jėzaus karališkume nėra nieko imperinio ar antgamtiško. Taip, čia kalbama apie amžinybę, tačiau ji yra sukurta iš žmogiškumo, laikinumo, aukos, mirties, vedančios į amžinąjį išganymą. Taip pat ir pokalbis tarp Piloto ir Jėzaus padeda mums suprasti, kad Kristaus karalystė nėra pagrįsta galia ir smurtu, juk, kaip pastebi Jėzus: „Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“.
Tai karalystė „pasaulyje“, bet ne „iš pasaulio“…
Tai Karalystė, kurioje išstumiama priklausymo tik vienai tautai logika ir įteisinama visuotinė pilietybė, neskiriant rasės, kalbos, socialinės kilmės ar kultūros…
Tai karalystė, kurioje žmogus ne kovoja, kad apgintų tai, ką turi, bet tarnauja kitiems, net savo priešams, kad laimėtų tai, ko dar nepasiekė, tai yra, visuotinę taiką ir tautų brolybę…
Tai Karalystė, kurioje kiekvienas turi prisiimti savo atsakomybę ir paliudyti tiesą ne todėl, kad „kiti mums apie Jį pasakė“, bet tai, ką pats suprato ir išgyveno…
Mokytojas visada mums sakys: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius“, kad primintų, jog Jo akivaizdoje neįmanoma neužimti pozicijos.
Taip, tai yra karalystė, kurioje mūsų Karalius prisistato žemės galingiesiems su karūna ant galvos, bet ta karūna supinta iš erškėčių, su skeptru rankoje, bet vietoje jo Jis laiko nendrę, karališkame soste, ant kurio, tačiau, nesėdima, bet ant kurio nukryžiuojama.
Mūsų Karalius… ir mes su Juo: nukryžiuoti visų istorijos nukryžiuotųjų būryje, nugalintys, nes nukryžiuoti…
