Kaip kokiam dailiajam čiuožime, sinchroniniame plaukiojime ar meninėje gimnastikoje. centimetrai ir kilogramai nieko nelems, laimės tas ar ta, kur labiausia visiems patiks.
Tačiau laikui bėgant ir vis daugiau moterų įsijungiant į futbolo sirgalių, o vis daugiau vyrų į „Eurovizijos“ žiūrovų gretas, ėmė aiškėti, kad tokia šio konkurso genezė neverta sudilusio skatiko. Žinoma, dar ir dabar daugiau moterų, kurios baruose tildo visus aplink, nes dabar, girdi, grosią jų dainą-favoritę, tačiau, antra vertus, ir per futbolo transliacijas apstu tų, kurios įnirtingai diskutuoja, kas gražesnis – Ronaldo ar Neueris.
Pagal „Eurovizijos“ balsavimo rezultatus gali puikiai braižyti emigracijos srautų žemėlapius.
Tada ėmiau mąstyti, kad „Eurovizija“ surėdyta tam, kad visiškai geografijos nenutuokiantis keliauninkas suvoktų, kada palieka senąją Vakarų Europą ir kada įvažiuoja į naująją Rytų Europą. Toks tarsi riboženklis vietoj kompaso, sekstanto ar astroliabijos.
Jeigu šeštadienio vakarą baruose žmonės žiūri, hm, tą patį futbolą, gali būti tikras, kad dar esi Vakarų Europoje, jeigu jie sudėję rankas ant krūtinės maldingai seka savo šaliai skiriamus balsus iš San Marino, būk tikras, įvažiavai į Rytus. Čia piliečiai dar tiek nepasisotinę materialinėmis gėrybėmis, čia jiems dar svarbu, kiek galima dažniau išgirsti savo gimtosios šalies vardą teigiamame kontekste, čia jie alkani, ištroškę ir išsiilgę dėmesio.
Emigracija, deja, privertė atsisakyti ir šio modelio. Visose Vakarų Europos šalyse nusėdusios diasporos, kurios kartą per metus traukia visas įmanomas telefono korteles, visus išmanius ir nelabai telefonus, ir eina ginti Tėviškės.
Pagal „Eurovizijos“ balsavimo rezultatus gali puikiai braižyti emigracijos srautų žemėlapius, aha, ten nusėdę turkai ir graikai, čia įsitvirtinę albanai, čia šaknis suleido lietuviai. Pagal tuos pačius balsavimo rezultatus gali drąsiai nustatyti, kiek domisi šio konkurso pergalėmis senieji europiečiai ir pas juos svečiuosna atvykę naujieji.
Jeigu lietuviai kelintą kartą perbalsuoja Didžiojoje Britanijoje gyvenančius čiabuvius, tai reiškia, kad arba čiabuviams šis konkursas giliai dzin, arba tai, kad tai yra mūsų naujieji Pilėnai, Orša ir Armagedonas kartu. O dėl jų mes bet kurį teleoperatorių į kapus nuvarysime.
Bet, kaip jau sakiau, emigracijos ir globalizacijos baigia ištrinti šį „Eurovizijos“ gyvavimo argumentą. Tada pradėjau galvoti, kad čia toks antikinio Nesantaikos obuolio variantas. Tik jeigu tada dėl jo susiriejo trys deivės, o paskiau buvo su žeme sulyginta Troja ir hegzametru parašytos dvi epinės poemos, tai čia užsimota plačiau.
Kol jame dalyvavo vien Senoji Europa, tol konkursas gal ir buvo kultūrinio bendradarbiavimo skatinimo pavyzdys. Tačiau įsijungus viską labai rimtai vertinantiems rytų europiečiams, balsavimo rezultatai pjudo laiptinės ir regioninius kaimynus, mažumas su didžiumomis, barzdotus su beūsiais ir taip toliau. Šiemet netgi galėjai iki soties prisirankioti tweetų, G+ ir FB žinučių, kur kaimynai iš Rytų reikliai ir pagrįstai teiravosi, kodėl gi mes jiems anei vieno balso nedavėm, gal dantys nesutenka?
Ir tu nepaiškinsi jiems profesoriaus Preobraženskio iš „Šuns širdies“ žodžiais, kad nenorėjom, tai ir nebalsavom. Jūs už mus nenorėjot, tai irgi nebalsavot. Viskas tvarkoj. Bet ne, po to prasideda visokios lytinės ir politinės analizės, kad nusispjaut į turizmo rodiklius, čiaudėt ant tarpusavio prekybos, balsavimas „Eurovizijoje“ rodo, kokie mūsų santykiai su aplinkiniu pasauliu, o ne kas kita. Dar gerai, kad nepasigirsta siūlymų įtraukti tokius balsavimus kaip pagrindinį užsienio politikos atskaitos tašką.
Ilgą laiką maniau, kad „Eurovizija“ sugalvota kaip kompensacija moterims už visus futbolo čempionatus.
„Kažko mums seniai albanai taškus bedalino su Kipru. Gal nusiųst ten valstybinę delegaciją su gerų ketinimų protokolu ir kokia nors sutartimi?“, taip ir matau tokius pokalbius tarptautinių santykių planavimo žinybose.
O pagaliau, nori nenori, prieini išvados, kad viskas, kaip ir visuomet, daug paprasčiau. „Eurovizija“ yra tiesiog lakmuso popierėlis. Kuris padeda išrūšiuoti žmones į tuos, kuriems patinka tokia vienadienė sportiškai-nacionalinė-muzikinė pramoga ir kurie kitą dieną ją užmiršta, na, nebent laimėjęs kūrinys būtų toks tobulas, kad dar pusmetį dūgztų radijo eteryje (beje, taip nutinka tikrai retai).
Ir tuos, kuriems šis telereginys yra dar vienas pretekstas išlieti savo kompleksus, fobijas, pyktį ar tiesiog užkišti skylę savo gyvenime, kuriame trūksta fantazijos sugalvoti, kuo užsiimti.
Jau vien dėl šios priežasties – jeigu „Eurovizijos“ nebūtų, ją reiktų išgalvoti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aidas Puklevičius: Kai šuo protingesnis už žmogų
