Galima sakyti, kad manasis komentaras bando tapti tuo trečiuoju smūgiu, po kurio visą šią savaitę internetus terorizavusi tema bus nuleista į istorijos unitazą. Kadangi užvakar ir vakar Andriaus Užkalnio jau ėmėsi kolegos Paulius Gritėnas ir Skirmantas Malinauskas, o kitas, į sunkiasvorius portalus mažiau prasiskverbusias, lengvojo svorio nuomones sunkiau suskaičiuoti nei gyvąjį vandenį surasti pasakose. Deja, dar nepradėdamas rašyti šių eilučių jaučiu, kad mano klaviatūrą valdo faktais nepateisinamas optimizmas. Ir štai dėl ko.
Grįžkime prie Šveiko frazės apie Trejybę. Pastaroji, ko gero, vienas iš painiausių ir sunkiausiai dešifruojamų būdų dievams komunikuoti su auditorija. Netgi po visų bažnyčių posėdžių, komitetų ir darbo grupių ji sunkiai išaiškinama, todėl nenuostabu, jog istorijos tėkmėje žmonės rinkosi paprastesnius simbolius kaip Dievo šnekos su jais įrodymą.
Pagal Senąjį Testamentą Jehovos negali kaltinti kantrybės stoka bandant egiptiečiams išaiškinti jų paklydimus. Iš pradžių vanduo virto krauju, po to atkako varlės, jas lydėjo utėlės, po jų dvėsė tuometinės ekonomikos pagrindas – gyvulininkystės švietalai, juos keitė visokios šunvotės, kai ir tai nepadėjo – viską užbaigė sudėtinga trijų kirčių kombinacija – ugnies bei ledo kruša, skėriai ir tiesiog tamsa.
Viduramžiais būrai nelaukdavo tokių kataklizmų ir bandydavo Dievo nuomonę apie savo elgesį dešifruoti iš tokių apokaliptinių dalykų kaip keturgalviai veršiukai ar žuvų lietus. Neapsieidavo, žinoma, ir be noro kumpas nosis ir apgamus interpretuoti kaip dangiškąjį sufleravimą, jog dėl visko kaltos raganos, žydai ar kitokie rečiau gimtajame kaime sutinkami ir dėl to a priori įtartini bendrapiliečiai.
Vienas blausiame ir drungname prašyme jo nespausdinti įžvelgė keturis cenzūros apokalipsės raitelius, kiti jo blevyzgose – itin klastingą planą indoktrinuoti mažulėlių elgsenoje patyčių kultūrą.
Apšvietos epocha, garo mašinos revoliucija ir kitokie modernūs dalykai ganėtinai susiaurino dangiškosios argumentacijos arsenalą. Tikintieji ėmė vis labiau tikėti, kad Dievas kalba tik itin svarbiais gyvenimo klausimais, o ir tada pasirenka kokį Fatimos apreiškimą piemenėliams ar kitokį bukolinį vaizdelį.
Ar verta beminėti, kad dotcom burbulo laikais komunikacija tarp dangaus ir žemės visiškai išdžiūvo iki varganos čiurkšlės? Todėl buvo itin įstabu stebėti šios savaitės plunksnos proletarų prakaitą. Tarsi jų rašiklius būtų vedžiojusi nematoma ranka, kuri siekė iš pirmo žvilgsnio nepažinių tikslų.
Iš pradžių ji savo instrumentu pasirinko Andrių Užkalnį, tas kirto kumštim geležinėm, gi jį oponentai kapojo kalbos gimtosios gražumu. Vienas blausiame ir drungname prašyme jo nespausdinti įžvelgė keturis cenzūros apokalipsės raitelius, kiti jo blevyzgose – itin klastingą planą indoktrinuoti mažulėlių elgsenoje patyčių kultūrą.
Ir vienas, ir kiti, ko gero, užmiršta, kad gyvena epochoje, kur tiek rašto darbai, tiek jų įsisavinimas tampa vis labiau marginaliniu užsiėmimu. Auga karta, kuriai gali bet kaip įtaigiai dėlioti raides, bet jeigu ant jų patapšnojus išmaniajame agregate ten nesiims kas nors kisti, dūkti ir šokti, toji karta mes tas raides ir eis ieškoti kažko kito, labiau patraukiančio dėmesį.
Todėl visi tie baitai ir spausdintuvų rašalai išlieti šią savaitę yra ne kas kita, o Dievo noras pranešti mums – turime per daug laisvo laiko ir per mažai tikrų problemų.
Todėl dar suprasčiau, nors ir sunkiai, jeigu tas triukšmas būtų kilęs dėl kokio nors žaidimo ar aplikacijos pedagoginės reikšmės augančiam organizmui. Gi dabar – viskas rašoma žmonėms, kurie pakankamai suaugę, kad pasirinktų, koks bendravimo modelis labiau tinkamas jiems, o kuris – ne, koks yra siektinas, o koks dėmesio nevertas, ir kuri puikiai žino, kad, perfrazuojant vieną reklamą, yra dalykų, kurių nesureguliuosi jokiomis normomis, o viskam kitam yra Civilinis kodeksas.
Manau, kad tai supranta ir Dievas. Todėl visi tie baitai ir spausdintuvų rašalai išlieti šią savaitę yra ne kas kita, o jo noras pranešti mums – turime per daug laisvo laiko ir per mažai tikrų problemų.
P.S.: Užuot skaičius ar komentavus manąjį ar kitus svarstymus šia tema, geriau neužmirškit pasveikinti savo mamų jų dienos proga. Taip bus šimtą kartų geriau ir naudingiau praleistas laikas.
