Jei lyginsime LLRA-KŠS rinkiminį potencialą su Darbo partija, tai pastaroji lenkia savo konkurentę kartais. Lenkų rinkimų akcijos būrelis Seime niekada neviršijo sąlyginai kuklių 8 mandatų. Tuo metu per 2004 m. rinkimus Viktoro Uspaskicho naujai iškeptas politinis verslo projektas gavo net 39 mandatus ir aplenkė tradiciškai dėl pirmos vietos konkuruojančius socdemus ir konservatorius.
Dar visai nesenais 2012 m. Darbo partija vėl buvo tarp populiariausiųjų su 29 laimėtais mandatais. Aišku, nežiūrint partijos lyderio svajonių ir ambicijų, šį kartą jie tokių skaičių greičiausiai nepasieks, bet jų dalyvavimas valdžioje, mano nuomone, grąžintų Lietuvą į gūdžius masinės, būtent masinės, politinės korupcijos suvešėjimo laikus.
Prieš keletą metų vykdžiau Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Neformali politika Lietuvoje“, kurio metu teko pasikalbėti su politikais, žurnalistais ir verslininkais. Kone visų jų nuomonė sutapo: Darbo partija buvo ta partija, kurios lyderiai be jokių skrupulų vykdė įvairiausio pobūdžio korupcines veikas, pradedant nuo postų, žiniasklaidos pirkimo-pardavinėjimo ir baigiant taip vadinamais „atkatais“ už laimėtus jų kontroliuojamų ministerijų projektus.
Manimi tikėti čia net nereikia, nes yra gausybė viešai prieinamos informacijos, kuri liudija tą patį. Taip vadinamoji Juodosios buhalterijos byla labai aiškiai rodo, kaip ir kokiomis lėšomis ši partija operavo, griaudama mūsų demokratinės sistemos pagrindus. Tas pats vyko ir su Darbo partija siejama žiniasklaidos grupe „Balsas.lt leidiniai“. Savo laiku kai kurie žurnalistai išdrįso viešai papasakoti apie tenai nusistovėjusias juodąsias buhalterines bei straipsnių pirkimo-pardavimo praktikas. Aš tik priminsiu skaičius: ši partija buvo kaltinama tuo, jog vien 2004–2006 metais buvo neapskaičiusi daugiau nei 24 mln. litų pajamų ir 23 mln. litų išlaidų! Vienas kitas galimai prastumtas Lenkų rinkimų akcijos vadovų keliukas nublanksta prieš tokias apsukas.
Nežinau, kodėl, bet mūsų žurnalistai, politikai ir visuomenė dažną kartą yra linkę pro pirštus pasižiūrėti į Darbo partijos ir jos lyderio „nuopelnus“.
Todėl nenuostabu, kad 2013 m. liepos 13 d. Vilniaus apygardos teismas pripažino Viktorą Uspakichą kaltu dėl masinio sukčiavimo ir skyrė jam ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Jis buvo įvardintas kaip pagrindinis asmuo, kuris ne tik žinojo, bet ir aktyviai kontroliavo visas Darbo partijos korupcines schemas. Gal kas jau pamiršo, bet, išgirdęs tokį verdiktą, ponas Uspaskichas jau kitą dieną pabėgo į Rusiją ir praleido ten keturis mėnesius, laukdamas teismo sprendimo apeliacijos proceso. Taip, prisiglaudė toje pačioje Rusijoje, kuriai tik iš tolo simpatizuoja Lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis.
Nežinau, kodėl, bet mūsų žurnalistai, politikai ir visuomenė dažną kartą yra linkę pro pirštus pasižiūrėti į Darbo partijos ir jos lyderio „nuopelnus“. Žinot, Viktoras juk toks šiltas, charizmatiškas ir netgi juokingas. Kaipgi jo nepakalbinsi ar su juo nenusifotografuosi? Tik klausimas lieka vienas – ar mes juoksimės paskutiniai?
Ainius Lašas yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto dekanas.
