Pasikalbėjus akis į akį su redaktoriais, daugelis puikiai supranta, jog informacijos prasme tai – šiukšlės, teršiančios žiniasklaidos eterį ir skaitytojų protus. Kai kurie iš jų net papasakoja kurioziškų istorijų, kaip negavus laiku horoskopų iš etatinių astrologų juos tekdavo kurti patiems žurnalistams.
Tokio tipo „informacijos“ bevertiškumas atsispindi ir Lietuvos žurnalistų bei leidėjų etikos kodekse, kurio 18 straipsnis skamba taip:
Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi propaguoti žmonių ar jų grupių antgamtinių, nerealių savybių, paranormalių reiškinių, išskyrus atvejus, kai tokia informacija pateikiama pramogai arba kaip įstatymais nedraudžiamo tyrimo objektas. Neturi būti sudaromas įspūdis, kad astrologai, chiromantai, parapsichologai, ekstrasensai, bioenergetikai gali teikti patikimų patarimų dėl ateities, sveikatos ar kitų dalykų.
Bet nežiūrint skambių frazių žiniasklaidos priemonės šią para-industriją propaguoja ir nuolatos kuria jos patikimumo įspūdį. Juk horoskopai ne šiaip kur nukišti į tolimiausią portalo paliegusių fantazijų kampelį, o paprastai yra talpinami šalia orų prognozės, valiutų kursų ir TV programos. Taigi pasitikrini rytojaus orus, o kartu – ir savo rytojaus žvaigždžių išsidėstymą. Suprask, ir čia, ir čia prognozė.
Ir visai nesvarbu, kad tie žvaigždynai yra tik patogus astronominis įrankis, leidžiantis lengviau orientuotis nakties danguje. Menami įtakos sąryšiai tarp kelių ryškesnių žvaigždžių, nutolusių viena nuo kitos šimtus šviesmečių, yra tokie patys absurdiški, kaip įtakos sąryšių ieškojimas tarp mieste naktį šviečiančių daugiabučių langų. Nereikia būti dideliu mokslininku, jog suprastum – žvelgiant iš kitos miesto pusės šviečiančių langų išsidėstymas (kaip ir žvaigždžių kombinacijos iš kito visatos taško) atrodys visiškai kitoks.
Vakarų Europoje tik dalis geltonosios spaudos leidinių (pvz., „The Mirror“) siūlo savo skaitytojams horoskopus, o mūsuose tai tapo vos ne visuotine praktika. Argumentas yra maždaug toks – žmonėms juos skaito, ir todėl mes juos siūlome. Nesunku pamatyti, kad tokios logikos rėmuose iš esmės nebelieka vietos etikai. Etika tampa tik patogus instrumentas, pritaikomas sau naudingais atvejais. Gal tada ir neverta stebėtis ar piktintis politikais, kurie elgiasi taip pat? Kai Darbo partija prižada pakelti minimumą iki nerealių aukštumų, jie irgi pataikauja rinkėjams, kurie nori tai girdėti.
Populistinė žiniasklaida yra ne ta, kur daugumą turinio sudaro vienokios ar kitos niekuo neparemtos blevyzgos, o būtent ta, kuri integruoja tas blevyzgas ir solidų turinį į vieną.
Beje, jų programoje atrasime ir ganėtinai pasvertų/solidžių pamąstymų, bet būtent tokių „antgamtinių“ programinių punktų egzistavimas ir paverčia partiją populistine.
Tas pats ir su žiniasklaida. Populistinė žiniasklaida yra ne ta, kur daugumą turinio sudaro vienokios ar kitos niekuo neparemtos blevyzgos, o būtent ta, kuri integruoja tas blevyzgas ir solidų turinį į vieną. Kaip ir politinių partijų atveju, tai yra žymiai pavojingiau nei koks išskirtinai parapsichologinis leidinėlis. Kodėl? Ogi todėl, kad tokio tipo integracija legitimuoja blevyzgas ir perkelia jas iš fantazijų kampelio, kur joms ir yra vieta, į pagrindinį informacijos srautą.
Būtent todėl horoskopai ir co. nėra tik nekalti žiniasklaidos pasižaidimai siekiant užsidirbti papildomų paspaudimų ar pardavimų. Tai – pats tikriausias populizmas, paminantis žurnalistinės etikos principus ir kvailinantis mūsų visuomenę vardan sotesnio duonos kąsnio. Gal tada neverta taip piktintis uspaskichais ar mazuroniais, kai patys naudojame tuos pačius principus?
