Jie, toks vaizdas, net nepastebėjo, kad kalba žmonėms, kurių dauguma jau savo atidirbo, bet, deja, oriai senatvei taip ir neužsidirbo. Ne todėl, kad nesistengė ar nieko neveikė, bet todėl, kad dabartinė sistema paliko juos užribyje. Prancūzų rašytojas Jeane'as-Paulis Sartre'as išskyrė dvi vargšų kategorijas – vargšų bendruomenę ir vargšus individus. Tikrasis vargas yra bendruomeninis (masinis) ir būtent toks jis vis dar yra Lietuvoje.
Tai akivaizdžiai matyti, kai vertini ne save veidrodyje, o žiūri atidžiau į kitus, kai gerovę matuoji ne per savo asmeninės sėkmės, bet per daugumos patirčių prizmę. Atkreipkite dėmesį į skaičius, nes jie yra negailestingi.
Tai – realus mūsų Lietuvos paveikslas, liudijantis tą faktą, kad per 26 metus nepriklausomybės mūsų šalis tvirtai stovi tik ant vienos kojos – saugumo bei užsienio politikos kojos.
Lietuvoje vidutinė pensija tesiekia 250 eurų. Vidutinė! Tai reiškia, kad pusė pensininkų negauna ir tiek. Beje, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturi pilno 30 metų darbo stažo, tada vidutinė pensija tesiekia 140 eurų! Tai yra skurdas, masinis skurdas, kuris veda žmones ne tik į „Lidl“ atidarymus ar desperatiškus politinius pasirinkimus, bet ir raginimus vaikams kuo greičiau nešdintis iš Lietuvos. Kaip mėgsta sakyti anglakalbiai, desperatiški laikai reikalauja desperatiškų sprendimų.
Neverta labai stebėtis ir tada, kai visuomenės apklausose didelis procentas apklaustųjų sutinka su teiginiu, kad jiems prie sovietų valdžios buvo gyventi geriau. Taip, pajamų prasme jiems gyventi buvo geriau. Tai patvirtina ir statistiniai duomenys.
Esu dėkingas prof. Romui Lazutkai už nuorodą į Vienos tarptautinių ekonominių tyrimų instituto ataskaitą, kuri liudija, kad Lietuvoje vidutinis realusis darbo užmokestis iki šiol nėra pasiekęs 1989 m. užmokesčio vidurkio! 2012 m. jis tesudarė 74,8 proc. 1989 m. realaus vidutinio darbo užmokesčio vidurkio. Priminsiu, jog vidutinis realusis darbo užmokestis yra prekių ir paslaugų visuma, kurią gali įsigyti dirbantis žmogus įvertinus infliaciją ir atskaičiavus mokesčius.
Pateiktoje lentelėje su Estija ir ypač su Latvija lygintis nereikėtų, nes ten paimtas vėlesnis nei 1989 m. atskaitos taškas. Visgi pažvelgus į visas kitas šalis, įskaitant ir kaimyninę Lenkiją, aiškiai matyti, kad mūsų ir bulgarų atlyginimų duomenys atrodo liūdniausiai. Bent jau šiuo aspektu mes turbūt iki šiolei esame blogesnėje situacijoje nei M.Gorbačiovo valdymo metais! Žiauru, bet tiesa. Galime tik pasiguosti, kad pas mus 2001–2012 metais darbo užmokesčio augimo tempai buvo spartesni nei Vidurio Europos šalyse.
Vidutinis realusis darbo užmokestis naujose ES šalyse (2001–2012)1 1989=100
| 2001 | 2002 | 2003 | 2004 | 2005 | 2006 | 2007 | 2008 | 2009 | 2010 | 2011 | 2012 | |
| Čekija |
114.4 |
121.3 |
128.3 |
132.6 |
136.7 |
142.1 |
148.1 |
150.3 |
153.8 |
154.9 |
155.6 |
154 |
| Vengrija |
91.2 |
103.8 |
113.1 |
111.9 |
118.9 |
123.2 |
117.5 |
118.5 |
115.7 |
117.8 |
120.7 |
116.4 |
| Lenkija |
95.6 |
96.3 |
99.6 |
100.3 |
102.1 |
106.2 |
112 |
118.6 |
121 |
122.7 |
124.5 |
124.5 |
| Slovakija |
82.9 |
87.7 |
86 |
88.1 |
93.7 |
96.8 |
100.9 |
104.3 |
105.7 |
108 |
106 |
104.8 |
| Slovėnija |
90.3 |
92.2 |
93.9 |
95.8 |
99.2 |
101.7 |
106 |
108.1 |
110.8 |
113.1 |
113.5 |
111.1 |
| Estija* |
67.6 |
72.8 |
78.6 |
82.7 |
88 |
98.2 |
111 |
114.6 |
108.9 |
106.9 |
107.9 |
110 |
| Latvija** |
115 |
121.9 |
131.4 |
134.5 |
147.6 |
170.6 |
204.6 |
217.3 |
205.1 |
191.8 |
192.3 |
195.2 |
| Lietuva |
44.9 |
46.6 |
50.9 |
53.4 |
57.1 |
65.6 |
76.7 |
84.5 |
78.4 |
75 |
74 |
74.8 |
| Bulgarija |
41.3 |
41.9 |
43.5 |
43.8 |
46.2 |
47.9 |
52.8 |
59.5 |
64.7 |
67.2 |
70.3 |
72.5 |
| Rumunija |
66 |
67.5 |
74.8 |
82.7 |
94.5 |
103 |
118.2 |
137.7 |
135.6 |
130.6 |
128.1 |
130.3 |
* 1990 = 100
** 1993 = 100
Todėl „Facebook“ tyruose plaukiojantis palyginimas tarp 1986 m. Lietuvos su eilėmis prie maisto produktų ir 2016 m. Lietuvos su eilėmis prie „Lidl“ parduotuvių neturėtų nė kiek stebinti. Tai – realus mūsų Lietuvos paveikslas, liudijantis tą faktą, kad per 26 nepriklausomybės metus mūsų šalis tvirtai stovi tik ant vienos kojos – saugumo bei užsienio politikos kojos. NATO ir ES narystė yra patys akivaizdžiausi mūsų pasiekimai. Tiesa, ne išskirtinai mūsų, o visų dešimt Rytų ir Vidurio Europos šalių pasiekimai.
Šiandien dažnai pasigirsta balsų, kad po ES ir NATO narystės Lietuva nebeturi aiškios ilgalaikės vizijos. Kodėl gi ta vizija negali būti ekonominė gerovė?
Ne, ne ta, kuri remiasi Laisvosios rinkos instituto ar „darbiečių“ schemomis, o ta, kuris remiasi investicija į švietimą kaip ateities gerovės kūrimo variklį. Sunku atrasti kitą faktorių, kuris savyje turėtų tokį potencialo užtaisą, galintį užtikrinti ne tik jaunos kartos, bet ir senolių orų gyvenimą.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Lidl“ psichozė atskleidė liūdną tiesą apie lietuvių pajamas
