Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Akvilė Giniotaitė: Mokiniai apie lytiškumą – ar gali stovėti nuo streso ir kaip nustoti nekęsti savo kūno?

Pagaliau sutariame, kad lytiškumo ugdymo reikia, tačiau daugeliui išmuša saugiklius pagalvojus, kad mokiniai, nesulaukę pilnametystės, gali būti seksualūs, lytiški. Gyvename laikais, kai seksualizuojama į kairę ir į dešinę ir esame atsidūrę paradoksalioje situacijoje, kai net pats seksualumas yra perdėm seksualizuotas, toks sviestuoto sviesto atvejis.
Akvilė Giniotaitė
Akvilė Giniotaitė / Ramunė Photography nuotr.

Kai jauni žmonės patiria brendimą, dažnai prieš savo valią ištisai mąsto apie lytinį potraukį, jaudinasi dėl suplūdusių jausmų, nebesusigaudo, kas vyksta su jais ar su jų netikėtai pasikeitusiais draugais. O suaugusieji tuo tarpu palaiko kultūrą, kurioje jauni žmonės neturi teisės į savo seksualumą ir kur jauno žmogaus seksualumui suteikiama tik negatyvi potekstė. Taip eliminuojama galimybė ir nekuriama sistema, kur jauni žmonės savo audringą ir, rodos, iš niekur sukilusį seksualinį smalsumą galėtų ventiliuoti saugioje aplinkoje klausdami klausimų ir pamažu išmokti, kaip tvarkytis su savo lytiškąja tapatybės dalimi.

Kol suaugę polemizuoja, kokio lytiškumo ugdymo ne/reikia vaikams, tie vaikai, jaunuoliai tikrai negyvena laukimo būsenoje, kada jų seksualumas bus legalizuotas ir suaugusiems leidus galės būti aktyvuotas.

Jauni žmonės savo seksualumą išgyvena labai įvairiai ir suaugusiųjų baimės, nerimas ar draudimas to sustabdyti negali. Kodėl? Nes seksualumas yra įprasta asmens raidos dalis. Kol mes – suaugę – pernelyg seksualizuojame jaunų žmonių seksualumą – prarandame progą pamatyti, kokiai plačiai asmens tapatybės daliai lytiškumo temų aptarimas turi reikšmės: nuo asmens gebėjimo puoselėti savivertę iki profesinių pasirinkimų ir meno kalbėtis santykiuose.

Norint suprasti tikruosius jaunų žmonių poreikius ir jų patirtis ir neprimesti savo įsivaizdavimo, ką jie turėtų patirti, straipsnyje aptariu savo vykdytų interviu su vyresnių klasių moksleivėmis rezultatus ir kalbinu „Lytiškumo namai“ komandos mokymų vedėjus Antaną Jonušą ir Liną Januškevičiūtę.

Asmeninio archyvo nuotr./Akvilė Giniotaitė, Antanas Jonušas ir Lina Januškevičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Akvilė Giniotaitė, Antanas Jonušas ir Lina Januškevičiūtė

Kalbintos vyresnių klasių moksleivės labai aiškiai įvardijo, kad metas apie lytiškumą pradėti kalbėtis neatskiriant vaikinų nuo merginų. Tam kad ir vieni, ir kiti būtų išprusę ir kur kas geriau vieni kitus pažintų ir taip sklandžiau kurtų santykius, bendrautų kolektyve, būtų draugais. Jauni žmonės nebegalvoja, kad vaikinams netinka sužinoti apie menstruacijas, o merginoms apie šlapius sapnus. Jauni žmonės pamažu pradeda atsispirti „veneros ir marso“ teorijai, pastebėdami lyčių panašumus ir mažiau akcentuodami skirtumus.

Moksleivės taip pat kalbėjo, jog mokykloje su lytiškumu pateikiamos žinios yra primityvios: „Pasakojo tokius labai paprastus dalykus, kuriuos ir taip tėvai daugumai pasakoja. Kaip, pavyzdžiui, mergaitėms mėnesinės, tada potraukis priešingai lyčiai, nelabai pasakojo apie potraukį tai pačiai lyčiai“.

Tokios pokalbių temos yra bazinės žinios, kurios šių dienų pasaulyje vis dar yra reikalingos, tačiau pokalbiuose apie lytiškumą jauni žmonės turi kur kas platesnių lūkesčių. Būtina turėti galvoje ir tai, jog jauni asmenys vidutiniškai 11-os metų pirmą kartą susiduria su pornografija. Galime tik liūdnai vyptelti supratę, kokias naivias tiesas moksleiviams mokykloje kartais bandome atskleisti. Tą parodo ir mano bei kolegų Antano ir Linos susitikimai su moksleiviais, kurių metu jie anonimiškai klausia: „Ar merginoms patinka grubus seksas?“, „Kaip gražiai išsiskirti?“, „Kaip nustoti nekęsti savo kūno?“, „Ar gali stovėti nuo streso“, „Jei esi 100 proc. įsitikinęs, kad esi biseksualus, kada tinkamas metas pasakyti tėvams ir ką daryti jei reakcija bus neigiama?“, „Papasakokite apie orgazmą. Šį malonumą“, „Kaip padaryti, kad patiktum tam, kas patinka tau“, „Ar homoseksualiems asmenims galima įsivaikinti?“ ir t.t.

Kadangi mes – suaugę – retai turime pavyzdžių iš jaunystės, kaip kalbėtis apie lytiškumą, sunkiai randame tam žodžių. Norime padėti jauniems asmenims kritiškai vertinti pornografiją, susigaudyti seksualumo įvairovės, lytinių santykių saugumo, gebėjimo nubrėžti ir atpažinti ribas temose, tačiau kaip? Viena moksleivė pateikia tobulą atsakymą: „Svarbiausia būtų suteikti galimybę vaikams klausti ir domėtis, kad jie turėtų kaip ir saugią vietą, kur jie galėtų gauti visus atsakymus ir būti suprasti ir nebijoti jog jų požiūris vienoks ar kitoks bus kritikuojamas.“ Na o suaugusiems belieka gebėjimą stiprinti per praktiką.

Jeigu ketvirtokas klausia apie pornografiją arba lytinius santykius, akivaizdu, kad klausia, nes kažkur susidūręs.

Antanas Jonušas pasakodamas apie patirtį su mokiniais įvardijo, jog visuose mokymuose yra kalbama apie santykį su savimi ir su kitais, apie savo kūno ir jausmų priėmimą ir aptariant šias temas –„kiekviena mokinių grupė, išsakydama savo mintis dalį diskusijos pakreipia sau aktualia linkme“. Taip nutinka, jog kiekvienas lytiškumo ugdymo užsiėmimas tampa pritaikytais konkrečiai grupei. „Vienos grupės akivaizdžiai daugiau nori diskutuoti apie stereotipų reikšmę asmeniui ir santykiams, kitos daugiau domisi saugiais fiziškai ir emociškai santykiais su mylimuoju. Vieni pradinukai daugiau domisi apie „iš kur aš atsiradau“ temą, kiti apie savo saugumo užtikrinimą, nes turi nejaukių patirčių.“

Lina Januškevičiūtė dalijosi: „Dažnai mokiniai nesupranta, kai pradeda diskutuoti apie stereotipus ir sako „čia kažkokia nesąmonė, kad vyrai neverkia, kaip vyrai gali neverkti?“ Paskui ima suprasti, kad čia buvo pokalbis apie stereotipus, o ne apie elementarias nuomones.“ Antanas pastebėjo, jog: „Mokiniai dažnai vadovaujasi ir tiki lyčių vaidmenimis. Akivaizdu, kad perima tai, ką mato aplink, nekvestionuoja. Tačiau mums pakvietus juos į diskusiją, matydami įvairias savo nuomones ir patirtis, ima permąstyti temas, kurioms anksčiau neskirdavo jokio dėmesio. Įdomu, kad LGBT* temų atžvilgiu mokiniai turi kur kas daugiau priėmimo, nors dažnai painioja terminus, žodžius, tačiau mokiniai yra įsitikinę, kad seksualinės orientacijos pasirinkti negali.“

Lina pridūrė, jog: „Ne visi atvirai priima pašnekesius apie įvairovę, nes išankstinių nuostatų mokiniai turi daugybę. Tai priklauso nuo pačios klasės bendravimo, nuo vaikų brandos, nuo mokyklos atmosferos... Kartais toje pačioje klasėje vienas pogrupis kur kas atviresnis įvairovei, nes klasės nuomonės formuotoja/-s pasiliko kitame pogrupyje.“ Tuo pačiu Lina užsiminė, jog beveik kiekvienų mokymų refleksijoje po pokalbio apie tai, jog nebūtina atitikti lyčiai keliamų normų mokiniai dažnai pasako, jog „jaučiuosi saugiau, ramiau, jaučiuosi, jog nesu viena/-s“, kartais pakanka vienos frazės, kuri sukuria didelį saugumo jausmą mokiniui/mokiniams.

Kalbant apie saugios erdvės kūrimą, Antanas pasakojo, jog kikenimas ir replikavimas yra neišvengiami: „Mokiniai savo seksualinį smalsumą išreiškia per juokelius, tačiau ir tie juokeliai, ir kūno kalba išduoda, jog jiems aktualu ir tuomet pabaigoje sulauki anoniminio klausimo „kaip tėvams prisipažinti, kad turi vaikiną ar merginą.“ Kikenimas ir replikavimas neišvengiami, nes mokiniai visai nepratę kalbėtis lytiškumo temomis ir tą išduoda netgi įgūdžių diskutuoti trūkumas. Antaną stebina kai kurios mokinių pasirenkamos formuluotės, žodynas – visiškai nejauku vadinti tinkamais pavadinimais. Kalbantis su mokiniais girdime ne erekciją, o stajaką. Ne krūtinę, o papus. Ne spermą, o džemaloidą! Tinkama, etiška kalba nėra savaime suprantama.

Antanas su Lina atskleidė, kad dicpics, sextingas yra ganėtinai dažna mokinių patirtis: „Kalbantis su mokiniais girdime nemažai istorijų apie tai, kaip kas nors yra gavę seksualizuoto turinio žinučių iš nepažįstamų žmonių socialiniuose tinkluose snapchat, tik tok, instagram ir t.t.“ Teko liudyti ir mokinių svarstymus kai, paklausus apie sextingą, mokiniams neatrodė, jog maudymosi kostiumėliai ir apatiniai drabužiai skiriasi savo perteikiama intymumo reikšme.

Pašnekovai taip pat dalijosi mokinių pasidalintomis žiniomis, kurios priverčia suklusti dėl abejotinos kitų mokiniams organizuojamų mokymų kokybės. Lina dalijosi mokinių jai atpasakotomis kitų lektorių (iš)mintimis, kur vaikinams buvo nurodytas konkretus maksimalus lytinių santykių skaičius gyvenime arba pasakota, jog masturbuojantis galima netekti vitaminų. Kita mergina atkartojo vienuose mokymuose girdėtą teoriją, kad jos kūnas yra tarsi viešbutis, kuris kas mėnesį laukia kūdikio arba vyro spermos: „Kadangi mums kitų lektorių paskaitose dalyvauti netenka, tai lieka klausimu, ką jie iš tiesų norėjo pasakyti, tačiau akivaizdu, jog kalbant apie lytiškumą metaforos kaip „viešbutis“ gali sukelti dar didesnę sumaištį. Viešbučio kodas turi įvairių interpretuotinų reikšmių, viena jų – merginos kūnas yra viešbutis, kas nori, tas gali užsukti? Mūsų pačių mokymuose mums labai svarbu jauniems asmenims padėti pamatyti savo kūną kaip savaime vertingą, o ne vertingą tik per santykį su kitais, aplinkiniais.“

Nei Linos, nei Antano nebestebina patys intymiausi klausimai, nors vis dar, išsitraukus netikėtą anoniminį klausimą, kyla minčių: „O ne, jums dar per anksti. Tačiau jeigu ketvirtokas klausia apie pornografiją arba lytinius santykius, akivaizdu, kad klausia, nes kažkur susidūręs. Dėl to privalo gauti saugų atsakymą, nes jei negaus čia, ieškos kitur.“ Ypač nesmagu būna, kai mokiniai klausia: „Ką daryti patyrus netinkamą prisilietimą“, „Ką daryti, kai pliaukši per užpakalį, tačiau negirdi mano „ne“. Kaip Antanas įvardijo: „Tokie klausimai grąžina į realybę. Jie parodo, kad lytiškumo ugdymas dažnai nebėra prevencijos kūrimas, o jau yra aštuntokų ar net jaunesnių realybė.“

Mokiniai visai nepratę kalbėtis lytiškumo temomis ir tą išduoda netgi įgūdžių diskutuoti trūkumas.

Vedant mokymus, į akis taip pat krinta, kad mokiniams trūksta elementaraus gebėjimo komunikuoti apie savo jausmus, nes kyla klausimai: „Kaip gražiai išsiskirti?“, „Kaip pasisakyti apie savo jausmus?“ Mokiniams neaišku, kaip kalbėtis su žmonėmis, kuriems jauti simpatiją. Lina atkreipia dėmesį, kad: „Mokiniai savo klausimus dažnai formuluoja per „ar yra normalu...“ Todėl galiausiai po eilinio tokio klausimo kyla noras visai iš žodyno ištrinti žodį normalus ir vietoj to padėti pamatyti, kad su jais, mokiniais, viskas gerai.“ Vienas didžiausių mokinių rūpesčių yra „būti normaliais“, o lyčiai keliamų stereotipinių normų reikalavimai labai apsunkina tą pasijautimą „normaliu“.

Akivaizdu, kad mokiniai atviri diskusijai, tad lieka tik vienas nežinomasis – ar atviri suaugusieji? Nes pasiryžtant nuoširdžiai diskutuoti apie su lytiškumu susijusius klausimus, nemoralizuojant ir pasitikint mokinių gebėjimu priimti tinkamą sprendimą, neišvengiamai būsime priversti padirbėti su savo lytiniu raštingumu, su savo žiniomis, įsitikinimais ir savo tapatybės dalimi, kuri yra lytiška.

Akvilė Giniotaitė yra VU doktorantė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ lytiškumo ugdymo specialistė, www.lytiskumonamai.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos