 |
Įkandin EURIBOR iki istorinių žemumų nusirito ir 6 mėn. VILIBOR – lėšų litais palūkanos vietinėje tarpbankinėje rinkoje.
VILIBOR ir ypač EURIBOR turi tiesioginės įtakos skolininkų kišenėms, nes būtent su jomis įprastai siejamos bankų suteikiamos paskolos litais ir eurais. Šių metų kovą didžiausia dalis – beveik 39 mlrd. Lt (72 proc.) – bankų paskolų Lietuvoje buvo eurais, o paskolos litais sudarė tik apie 15 mlrd. Lt.
Skolinimasis galėjo atpigti ne dėl objektyvių veiksnių, o dėl finansinių iškraipymų.
Kritusios tarpbankinės palūkanų normos tiek euro zonoje, tiek Lietuvoje neabejotinai džiugina žmones, turinčius paskolų kintamomis palūkanų normomis, nes tai reiškia, kad sumažėjo ar sumažės jų skolos grąžinimo įmokos. Tai taip pat lengvina gyvenimą besižvalgantiesiems paskolų.
Iš Europos centrinio banko sklindantys signalai leidžia daryti išvadą, kad artimiausiu metu tarpbankinės palūkanų normos išliks žemos. Susidaro įspūdis, kad šiuo metu ECB yra daugiau susirūpinęs regiono ekonomikos sąstingiu nei už toleruotinų ribų bandančia išsprukti euro zonos infliacija.
Dėl to bazinės palūkanų normos – pagrindinis tarpbankines palūkanas lemiantis veiksnys – artimiausiu metu neturėtų didėti. Tikriausiai nesulauksime ir kitų likvidumą mažinančių priemonių įgyvendinimo.
Bet šias geras žinias temdo tarptautinis skandalas dėl įtariamo manipuliavimo tarpbankinėmis palūkanų normomis. Nors kritikos taikiklyje atsidūrė LIBOR (Londono tarpbankinės palūkanų normos) skaičiavimo būdas, visos kitos tarpbankinės palūkanų normos, įskaitant EURIBOR ir VILIBOR, taip pat yra nustatomos pagal panašius principus. Paprastai atitinkamoje rinkoje operacijas atliekantys didžiausi bankai apklausiami, už kokią kainą jie yra pasirengę skolinti vieni kitiems, atmetamos didžiausios ir mažiausios reikšmės ir skelbiamas likusių palūkanų normų aritmetinis vidurkis.
Įtariama, kad finansų sistemoje padidėjus spaudimui, kai kuriems bankams galėjo kilti pagunda pateikti dirbtinai sumažintus LIBOR įverčius. Taigi galėjo būti iškraipytas pagrindinis bankų skolinimosi kainos matas ir savo ruožtu galybė kitų nuo jo priklausančių palūkanų.
Kitaip tariant, skolinimasis galėjo atpigti ne dėl objektyvių veiksnių, o dėl finansinių iškraipymų. Bankai galėjo skolinti, o jų klientai skolintis, neturėdami nuovokos apie prisiimamą riziką. Jeigu tarpbankinės palūkanų normos iš tikrųjų tolsta nuo realių reikšmių, finansų sistemai gresia nekilnojamojo turto rinkos likimas, kai kainos subyrėjo it kortų namelis su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Kol kas dėl šios problemos galvą rimtai suka Didžiosios Britanijos bankininkų asociacija, atsakinga už LIBOR. Tačiau ir Lietuvos bankas – ne išimtis. Prieš daugiau nei keletą metų kilusios diskusijos dėl VILIBOR reprezentatyvumo taip ir nutilo neatnešusios apčiuopiamų vaisių.
