Bankai yra vieni pagrindinių kaltinamųjų, sukėlusių 2008-ųjų globalinę finansų krizę. Pasaulio ekonomikai nespėjus išsivaduoti nuo pastarosios sukeltų sunkių pagirių, pradeda ryškėti vis daugiau ir rimtesnių per pastaruosius penkerius metus bankų padarytų nuodėmių.
Skandalas dėl įtariamo manipuliavimo LIBOR (Londono tarpbankinėmis palūkanų normomis) – kertine pasaulio finansų sistemos ašimi – jau pelnė didžiausio bankininkystės istorijoje skandalo vardą.
„The Economist“ skaičiavimais, šios palūkanos diktuoja kainą apie 800 trilijonų JAV dolerių (daugiau nei 11 kartų tiek, kiek per metus sukuria viso pasaulio ekonomika!) siekiančios vertės finansinių priemonių mokėjimams, įskaitant paskolas privačiam ir valstybiniam sektoriams, išvestines finansines priemones ir kreditines korteles.
Negana to, skandalas sparčiai plinta visame pasaulyje. Po pirmojo rekordinę baudą gavusio ir valdančiąsias galvas praradusio „Barclays“, įtariamųjų klastojimu sąraše rikiuojasi apie 20 didžiųjų pasaulio bankų. Tarp jų – „Deutsche Bank“, „JP Morgan“, „Citigroup“, „Credit Suisse“, UBS ir HSBC.
Kuo tikėti, kai apgaudinėjimas įsisuka didžiausiame pasaulio tarptautinių finansinių sandorių centre – Londono Sityje? Kai manipuliatoriumi pripažintas iki šiol nepriekaištinga reputacija ir 300 metų sėkminga verslo istorija galintis pasigirti „Barclays“? Dar blogiau, kai kyla įtarimų, kad apie finansinius manipuliavimus žinojo, o gal net juos skatino bankus prižiūrinčios institucijos, turinčios garantuoti sąžiningą jų veiklą?
Naivu būtų tikėtis, kad bankų sergėtojai yra moralesni nei bankininkai. Visi esame žmonės su savo silpnybėmis, turintys teisę suklupti.
Naivu būtų tikėtis, kad bankų sergėtojai yra moralesni nei bankininkai. Visi esame žmonės su savo silpnybėmis, turintys teisę suklupti. Esmė – užkirsti kelią tolesniam moralės trypimui. Teisės aktai ar taisyklės patys savaime moralės nei sukuria, nei įtvirtina. Svarbu, kad nusikaltusieji būtų išsiaiškinti ir nubausti, nepaisant to, kokiai stovyklai jie priklauso.
Nesąžininga veikla neturi būti toleruojama. Tik tokiu atveju gali būti susigrąžintas visuomenės pasitikėjimas finansų sektoriumi, be kurio šis sektorius apskritai negali funkcionuoti. Be sėkmingos finansinio sektoriaus veiklos vargu ar galime įsivaizduoti dabarties ekonominę sistemą.
Kuo LIBOR skandalas svarbus Lietuvai?
Skirtingai nei brandžioms demokratinėms valstybėms, mums ginti moralines vertybes yra kur kas sunkiau. Ką ten ginti, kai kurias jų mes apskritai turime skiepyti nuo nulio, nes sovietų okupacijos metais jos tiesiog neegzistavo.
Tai atrodo kur kas svarbesnis uždavinys, nei panaikinti tiesioginius nuostolius, kuriuos galime patirti dėl LIBOR manipuliavimo pasekmių tarptautinėms kapitalo rinkoms.
Nori nenori akys krypsta į LIBOR skandalo paralelę su „Snoro“ banko istorija Lietuvoje. Ačiū Dievui, pasitikėjimo bankais ši istorija kol kas nesugniuždė. Jos atomazga parodys, kokia yra mūsų moralės būklė ir ar galime būti tikri, kad mūsų bankų bijoti daugiau nereikės.
