 |
Renginys nusinešė daugiausia lėšų per visą 57 metų eurovizinio šou istoriją. Internetinis žurnalas „Transitions Online“ skelbia, kad, konservatyviausiais preliminariais vertinimais, tiesioginės Azerbaidžano išlaidos (neskaitant statybos, renovacijos ir kitų infrastruktūros gerinimo darbų) sudarė apie 76 mln. JAV dolerių (190 mln. Lt).
Tai yra beveik dvigubai tiek, kiek 2009 m. išleido Rusija brangiausiai iki šiol regėtai „Eurovizijai“. Turtingosios Norvegija ir Vokietija, kur Europos dainininkai rungėsi atitinkamai 2010 m. ir pernai, sugebėjo rasti po maždaug 37 mln. JAV dolerių pagal didžiausius skelbiamus įverčius.
Natūralu, kad posovietinės šalys linkusios daugiau nei vakariečiai sureikšminti šį žiūrimiausią nesportinį televizijos renginį. Daugelis jų, neišskiriant ir Lietuvos, „Euroviziją“ vertina kaip langą į tarptautinę reklamos areną ir suteikia jai nacionalinę svarbą.
Tiesioginės Azerbaidžano išlaidos (neskaitant statybos, renovacijos ir kitų infrastruktūros gerinimo darbų) sudarė apie 76 mln. JAV dolerių (190 mln. Lt).
Žvelgiant į gausius Azerbaidžano naftos ir dujų išteklius, nekyla abejonių, kad šalis yra finansiškai pajėgi vienam renginiui atseikėti lėšų, kurios prilygsta beveik 80 proc. šių metų Lietuvos kultūros ministerijos biudžeto.
Kai pasaulio ekonomika buksavo, Azerbaidžano ūkis sparčiai yrėsi į priekį ir tik pernai stabtelėjo, sulėtėjus naftos gamybos apsukoms. Daugeliui prasiskolinusių valstybių seilė tįsta, šnairuojant į vieną žemiausių pasaulyje Azerbaidžano valstybės skolos lygį. Nemokumo krize čia nė nekvepia. Ne veltui Ispanijos atstovė užsiminė, kad geriau jau nelaimėti, nes pavargusiai jos šaliai tokio masto renginys būtų per sunki našta.
Kita vertus, išblizgintas Baku blizga ne visiems. Azerbaidžano gerovės lygio rodikliai byloja apie tai, kad šalies gyventojai verčiasi daug sunkiau nei Lietuvoje. Vidutinis mėnesinis atlyginimas Azerbaidžane gerokai mažesnis nei Lietuvoje, o infliacija – beveik dvigubai didesnė. Ką ir kalbėti apie tai, kad šalies šiaurės vakaruose azerbaidžaniečiai apskritai neturi geriamojo vandens. Tuo tarpu per rekordiškai trumpą laiką išdygęs „Crystal Hall“ atitraukė vieną penktadalį (apie 64 mln. JAV dolerių) vandentiekio sistemos renovacijai numatytų lėšų.
Skirstant biudžeto lėšas, viešųjų ryšių prioritetą azerbaidžaniečiai (tiksliau – prezidentas I.Alijevas) akivaizdžiai iškėlė aukščiausiai, pamindami net gyvybiškai svarbius žmonių poreikius. Įvertinti renginio ekonominį atsiperkamumą vargu ar kada nors bus įmanoma. Netgi duomenų apie bilietų pardavimus nėra. Vietoj jų – „Facebook“ žinutės apie tai, kaip valstybinio sektoriaus darbuotojai buvo verčiami įsigyti bilietus.
Kita vertus, apie atsiperkamumą Azerbaidžano valdžia net ir negalvojo. Tikslas buvo bet kokia kaina pasirodyti pasaulietine ir modernia šalimi. Tokia šalis Azerbaidžanas dar tikrai nėra, nors pelnyti Vakarų dėmesį pavyko. Svarbu, kad jis nebūtų trumpalaikis ir apakintas išorinio Baku spindesio.
