Vytis – riteris
Džiūgaudamas, kad atgavome Vytį, vis galvojau apie sudėtingą mūsų valstybės herbo reikšmės raidą.
Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas raitelį vadino „Pagaunė“ iš rusiško „Пагоня“, o tai reiškė užkariavimą ir kėlė siaubą slavų gentims. Karalius Žygimantas Augustas raitelį vadino „Vaikymas“, o tai simbolizavo gynybą – išorės priešų nuvaikymą. Simonas Daukantas pavadino raitelį Vyčiu, kas jau reiškė kilmingą Lietuvos bajorą.
Ką šiandien mums sako šis šarvuotas su kalaviju rankoje raitelis, kokią prasmę herbe įžvelgė tautinės valstybės tėvai?
Atsakymą galime rasti Vinco Kudirkos tautinėje giesmėje:
„Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.“
Taigi šiandien Vytis galėtų reikšti šviesos ir tiesos riterį, tviskančiu kalaviju vaikantį tamsumas. Koks galingas ženklas!
O mes kažkodėl vis tebeieškome savojo įvaizdžio, nors seniai jį turime – tereikia pažvelgti į mūsų valstybės herbą!
Lietuva – šviesos ir tiesos riterių šalis. Lietuva – riterių šalis!
Turėti – būti
„Na, ne“, – paprieštaraus daugelis, – kokia gi mes riterių šalis, mes vargšų šalis Europos pasienyje.“
Bet kodėl ne riterių šalis? Dar neatėjo laikas? Dar nesusiklostė palankios sąlygos? Per sunkūs riterio šarvai? O gal nematome prasmės šiais laikais būti riteriai?
Dabar visi svajoja būti milijonieriai. Lietuva – milijonierių šalis! Trys milijonai milijonierių! O gal trys milijonai riterių?
Na, tai dabar ir balsuokim. Kas už Lietuvą – milijonierių šalį? Pakelkite rankas. O dabar – kas už Lietuvą – riterių šalį? Įdomus ir, sakyčiau, nuoširdus rezultatas – daugelis nori būti turtingi.
Turėti ar būti – štai klausimas. O gal įmanoma suderinti? Lietuva – turtingų riterių šalis...
Kada žmogus iš tiesų yra turtingas? Kada? Kada yra sveikas. Juk sakoma: „Sveikata – didžiausias turtas“. Kam tie milijonai, jei nėra sveikatos? Jei nėra manęs?
Tad tam, kad turėtume, reikia būti! Būti, vadinasi, turėti tapatybę. SAVE.
Tvarumas
Kas yra tapatybė? Tai – kiekvieno iš mūsų vardas, pavardė, gyvenimo istorija, būdas, vertybės. Kas regi save be biografijos, be atminties – tik aklai veikiantį kūną su skaičių kombinacija vardo vietoje? Mąstantis žmogus iš esmės tam priešinasi, antraip išnyksta jo nepakartojamas „Aš“. Tuo labiau bevardystei turi pasipriešinti kiekviena tauta ir kartu visa žmonija. Kodėl?
Todėl, kad tautos tapatybė yra žmogaus tapatybės pagrindas. O tautų tapatybė yra žmonijos gyvybingumo pamatas.
Esu architektas. Domiuosi tvaraus gyvenimo taisyklėmis. Todėl galiu atsakingai pareikšti, kad vienas pagrindinių tvarumo dėsnių yra įvairovė.
„Vis tebeieškome savojo įvaizdžio, nors seniai jį turime – tereikia pažvelgti į mūsų valstybės herbą!“
Žmonija turi saugoti biologinę, kultūrinę, tautinę įvairovę. Įvairovė yra pasaulio gyvybingumo pagrindas. Tačiau šiuolaikinė zombiška, tik vartojimo augimu paremta rinkos ekonomika, siekia efektyvinti pasaulį ir šluodama įvairovę veda visa prie beveidžio zombių pasaulio.
Kas yra zombis? Tapatybės neturintis padaras, kurio vienintelis tikslas – milijonas. Ekonomikos zombių įrankis yra visa nuasmeninanti globalizacija. Zombiškoji globalizacija be turinio, ji visą Žemės civilizaciją veda į kultūrinę bei dvasinę pražūtį.
Vadinasi, turėti dar nereiškia būti. Iliuzija, o sykiu katastrofiška klaida manyti, kad itin efektyvu pasaulyje turėti vieną tautą. Tas pat, kas žemėje turėti vieną žvėrį, vieną paukštį, vieną žuvį, vieną drugelį. Lietuviai ir kitos tautos turi saugoti ir stiprinti savo tapatybę kaip savo būties pagrindą, kaip tvaraus pasaulio pamatą.
Todėl, visų pirma, reikia tapti riteriais, o tik po to – milijonieriais.
Globalizacija – integracija
Globalizacija, kaip šio laiko duotybė, yra sykiu ir nauja galimybė. Tai atviros sienos, trumpos kelionės, galimybės keistis informacija, paslaugomis ir produktais. Globalizacija daro mums milžinišką poveikį ir tik nuo mūsų priklauso – gerą ar blogą.
Galimi šio poveikio scenarijai: pirmasis – Lietuvos valstybė, o ilgainiui ir tauta neatlaiko poveikio, asimiliuojasi, ištirpsta; antrasis – mes atsilaikome ir sustiprėjame globalizacijos veiksmui panaudodami tinkamą ATOVEIKSMĮ.
Vienintelis ginklas, arba atoveiksmis, prieš beveidę globalizaciją – tvari, gyvybinga tautos tapatybė.
Kas nulemia tautos tapatybę? Visų pirma – kalba ir kultūra. Etninės ir pilietinės vertybės. Savigarba. Tik originali, šiuolaikiška, sąmoninga tauta gali išlikti ir plėstis. Todėl reikia ieškoti naujos dialektikos ne tik prieštarose tarp tautiškumo ir pilietiškumo, bet ir tarp globalumo ir lokalumo. Ne supriešinti, o suderinti Pasaulį su Lietuva.
Alternatyvos nėra – uždarumas, naivus tikėjimas, kad įmanoma saugiai gyventi savo pasaulėlyje nebeturi jokio pagrindo. Tokia valstietiška logika, deja, nebeveikia. Privalome eiti į modernų, konkurencingą, globalų pasaulį. Pasaulį, į kurį turime tinkamai integruotis. Kas gali įgyvendinti projektą „Integrali Lietuva“?
Yra tokia idėja, kuri gali tapti mūsų tautos jėga – PASAULIO LIETUVA.
Pasaulio Lietuvos idėja
Atoveiksmis, kaip tikra gynyba nuo zombiškosios globalizacijos, įmanomas tik tautai sąmoningai susitelkus.
Pasaulyje, už Lietuvos ribų, gyvena daugiau nei vienas milijonas trys šimtai tūkstančių lietuvių. Taigi Lietuva yra ir bus globali, tik kyla klausimas, ar ji taps Pasaulio Lietuva? Tai įvyks tik tada, kai suprasime, kad Lietuvai reikia Pasaulio, o Pasauliui – Lietuvos!
„Turime mokytis mylėti kitą, mokytis bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti ir svajoti. Gyventi be saviniekos ir artimo niekinimo. Tikėti, kad galime būti puikūs – tada tokie ir tapsime.“
Lietuvai reikia pasaulio tam, kad Lietuva bręstų ir tvirtėtų, o Pasauliui reikia Lietuvos tam, kad Pasaulis išliktų tvarus, įvairiaspalvis.
Kurdami Pasaulio Lietuvą mes galime sukurti pažangesnę ir modernesnę lietuvybę, o kartu pagausinti ir praturtinti gimtinės Lietuvos tapatybę.
Stiprindami Lietuvos tapatybę mes statome vis galingesnius pamatus Pasaulio Lietuvai.
O dabar dėmesio! Būtent tautos migracija (nepainioti su emigracija) gali padėti, o ne pakenkti Lietuvai. Šiuolaikinė migruojanti Lietuva gali padėti lengviau integruotis į Pasaulį ir kartu turtinti Lietuvos tapatybę. Ir neskubėkime kiekvieną migruojantį lietuvį apšaukti emigrantu.
Grėsmės ir galimybės
Turime labai gerai suvokti ribotą savo tautos potencialą ir sąmoningai bei atsakingai rūpintis kiekvienu lietuviu, nes didžiausia mūsų problema, mano galva, ne emigracija, o demografija. Todėl kreipiuosi į jus, jaunoji Lietuva: gimdykite, gausinkite Lietuvą.
Bet didžiausia bėda, kuri gali mus ištikti, yra tautos „išdrikimas“ į pavienius „lietuvakalbius“, kuriems nerūpi nei vaikai, nei šeima, nei tauta – tik asmeninė karjera, tik asmeninė materialinė gerovė, žodžiu, tik zombiškasis milijonas.
Žmogus tampa tautos piliečiu tik suvokęs, kad dėl tautos, dėl bendruomenės reikia kažką aukoti. Tačiau jokia agitacija čia neveikia – tik laisvas ir sąmoningas pasirinkimas – būti, būti lietuviu. Tauta – ne vien „Švyturio“ alus ir krepšinio pergalės. Tauta – tai mūsų įsipareigojimas vienas kitam gerbti, kurti, mylėti.
Lietuviams būtina susitelkti, būtina tapti veiklia, kuriančia tauta. Lietuvybė turi įgyti naują kokybę. Ir čia mes neišsiversime be naujų išmanių lyderių, kurie suformuos intelektinį tautos stuburą – pasaulinį Lietuvos elitą.
Pasaulio lietuvių jaunimas turi priimti šį iššūkį – telktis ir tapti tautos atsinaujinimo varikliu.
Santalkos pagrindas
Kas gali sutelkti lietuvius? Lietuvius gali sutelkti tik gimtinė Lietuva – kaip pasaulio lietuvybės geografinis centras, pasaulio lietuvių bendro gyvenimo, bendradarbiavimo, bendros kūrybos ir kultūros centras.
Graži svajonė... Bet...
Bet, deja, – gimtinei Lietuvai, kad pagimdytų Pasaulio Lietuvą, trūksta būtent tvarumo – gyvybingos Lietuvos. Šiuo metu Lietuvoje vyraujanti etnokultūrinė ir istorinė sąmonė neužtikrina tautos gyvybingumo. Stinga sutartinai veikiančios, darniai sugyvenančios, sutelktos pilietinės Lietuvos.
Kas gali padėti Lietuvai? Tai, kas, mano galva, milijonų nekainuoja, kas reikalauja tik vidinio apsisprendimo.
Meilė. Meilė dabarties Lietuvai.
Tik išmokę gerbti ir mylėti save čia ir dabar, visada gerbsime ir mylėsime kitus. Tada pajusime meilę ir savo artimui, meilę kiekvienam lietuviui, meilę kiekvienam, kuris kalba lietuviškai.
Mes, lietuviai, turime mokytis mylėti kitą, mokytis bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti ir svajoti. Mokytis gyventi be saviniekos ir artimo niekinimo. Mokytis tikėti, kad galime būti puikūs – tada tokie ir tapsime.
Tad pašalinkime tautoje išdrikimą! Tautos sanglaudos vardan, lietuviai, turime susiglausti.
Ugdykime savo lietuvišką būdą, riterišką Vyties charakterį – nepasiduokime pykčiui ir neparsiduokime milijonams. Tebūna mūsų tautinė tapatybė – lietuvybė – mus vienijantis, nepakartojamas ir įdomus, gyvas ir žaismingas, orus ir kūrybingas gyvenimo būdas. Viskas priklauso nuo mūsų: valios, išminties ir būdo. Nuo mūsų laisvos kūrybinės galios. Nuo mūsų aiškios savimonės.
Supraskime, kad mes, lietuviai, esame tokie, kokius save matome, dar daugiau – esame tuo, kuo tikime esą. Tikiu, kad mūsų tauta tai – galingas ąžuolas. Jo šaknys – tautos etninė, istorinė patirtis. Kamienas – tvirtai sukibę, tvarūs lietuviai. Vainikas – integrali, šiuolaikiška Pasaulio Lietuva.
Lietuviai, pajuskime savyje riterį. Lygiuokimės į Vytį. Turime būti narsūs ir nugalėti tamsumas – savyje ir pasaulyje.
Tad drąsiai žvelkime į rytojų – esame Vyčiai ir turime įrodyti, kad „Lietuvos valstybė yra Pasaulio Lietuva“. Lietuviai, kurkime drauge Pasaulio Lietuvą! Valio!
Šią kalbą Algirdas Kaušpėdas sakė liepos 13 d. Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime.
