Labiausiai džiugina aukšta Lietuvos žmonių kultūra, puikus, bet kurios pasaulio sostinės vertas kultūrinis gyvenimas (kunkuliuojantis ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose), šeimos ir namų vertybės (trūks plyš lietuvis norės įsigyti savą būstą; džiaugiasi šeimos gyvenimu bei narių pasiekimais; tai suteikia sėslumo, atsakingą požiūrį į daugelį gyvenimo sričių), o kur dar lietuvių vizitinės kortelės: verslumas, darbštumas ir svetingumas. Priimdami svečią gerą pusdienį šveičiame namus, norime pamaloninti skaniais patiekalais, o patys lankydami kitus visuomet atsinešime lauktuvių: dovanų, gėlių, vaišių ar gėrimų.
Visgi yra liūdinančių sričių, kurias galime pavadinti mūsų valstybės šešėliu – tam tikru tabu, aklumu, problemų ignoravimu. Bendruomenės, organizacijos tamsioji pusė suprantama kaip faktai, kuriuos bendruomenė apie save neigia, bijodama, kad tai pakenks jos įvaizdžiui, norėdama, kad kiti apie ją kalbėtų ir matytų tik teigiamai.
Svarbiausias žingsnis į sveikesnę visuomenę – mūsų pačių supratimas, kad ligos, nelaimės, krizės, psichologinės problemos – neatsiejama gyvenimo dalis, su kuria susiduriame kiekvienas
Sritys, kurios pas mus užtemusios, labiausiai susijusios su psichine žmonių sveikata. Lietuvoje geriau nekalbėti apie sunkias ligas, krizes, vaikų bėdas ir kitas nelaimes. Susirgęs rimta liga žmogus slepia, nes silpnam būti gėda, gali prarasti darbo vietą, tapti nekonkurencingu. Dažnai tik po mirties kolegos ir šeimos nariai išgirsta apie sunkią diagnozę ir dar sunkesnę moralinę naštą, kurią tas žmogus nusinešė į kapus.
Apie tai, kad lankosi pas psichologą, žmonės išdrįsta prabilti tik artimųjų (kelių šeimos narių ir geriausių draugų) rate. Kartais tokia žinia pasidalija ir influenceriai, parodydami, kad jie yra „kieti“ – išdrįso kreiptis pagalbos. Tačiau pats pasidalinimo faktas rodo, kaip tai neįprasta ir būtent dėl to verta dėmesio.
Daugeliui žmonių psichologinė pagalba yra taip nepriimtina, kaip prievarta vykti į nudistų paplūdimį. Didžiojoje dalyje Vakarų valstybių kreiptis pagalbos yra absoliuti norma, įprasta praktika ištikus krizei ar turint psichologinių problemų. Psichologinę pagalbą galima gauti individualiai, bet galima ir grupėje. Savipagalbos grupės – taip pat galingas, gydantis „mechanizmas“. Kiek žinote šiuo metu vykstančių savitarpio pagalbos grupių Lietuvoje?
Dar didesnis tabu – vaikų problemos. Metų pradžioje žurnalas „Reitingai“ konstatavo, kad per vienerius mokslo metus Lietuvos mokiniai praleidžia 28 mln. nepateisintų pamokų. Yra vaikų, kurie periodiškai nelanko mokyklos, yra beiškrentą ar iškritę iš švietimo sistemos, įnikę į kompiuterinius žaidimus ar dar blogiau – į žalingus įpročius, serga depresija. Šias problemas tėvai ir paaugliai sprendžia vieni, nesulaukdami jokios pagalbos. Atvirkščiai: patirdami mokyklos administracijos ir visuomenės spaudimą.
-
Alisa Miniotaitė: Nenoriu tapti geresne savo versija
-
Alisa Miniotaitė: Šeimininkai ir užsakovai
-
Alisa Miniotaitė: Keliu įrašą ir palengvėja
-
Alisa Miniotaitė: Jums bizūno ar meduolį?
-
Alisa Miniotaitė: Gyvenimo nuovargis
-
Alisa Miniotaitė: Pažaiskime atvirumą
-
Alisa Miniotaitė: Priešas viduje ir išorėje
Tikiu, kad Lietuvos gyventojų emocinė sveikata gerėja, pasikeitė ugdymo turinys darželiuose ir mokyklose – vis daugiau dėmesio skiriama emociniam intelektui. Tačiau spaudimas pasiekti sėkmės yra toks didelis, kad emocinis intelektas gali ir nepadėti. Tiesiog nesėkmė lieka nuslėpta puse – šešėliu, apie kurį nekalbama. Visavertis visuomenės narys – tik sėkmingas narys.
Yra tame ir gerų pusių: augame užsigrūdinę, negležni, nelepūs, ką galime matyti ypač į socialinę pagalbą orientuotuose valstybėse. Tačiau dėl to neretai tampame uždari, neempatiški, ciniški.
Be abejo, girtis ar dalintis nelaimėmis feisbuke irgi neatrodo geras variantas, nesunku nukrypti į kitą trivialų kraštutinumą – nesėkmių varžybas. Svarbiausias žingsnis į sveikesnę visuomenę – mūsų pačių supratimas, kad ligos, nelaimės, krizės, psichologinės problemos – neatsiejama gyvenimo dalis, su kuria susiduriame kiekvienas. Be jokios abejonės – tai turtinanti patirtis.
Jei ne sau, tai savo vaikams norime suteikti teisę ir laisvę dalintis išgyvenimais, būti suprastiems, gauti profesionalią pagalbą, jaustis saugiai, gyventi šalyje, kurioje leidžiama pabūti ir silpnam, patirti įvairių išgyvenimų atvirai, neslepiant. Pagal senolius už vieną muštą dešimt nemuštų duodą. Tegu mūsų muštas būna išgijęs, priimtas ir ramus.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė
Komentaras skelbtas Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“
