-
Susitikimuose vadovas sėdi atskirai, prieš visus.
-
Vadovas įeina, visi įsitempia.
-
Susirinkimuose vadovas kalba dažniausiai vienas, likusieji pritariamai linksi.
-
„Kanalas“, kuriuo vadovą pasiekia darbuotojų balsas, – direktoriaus pavaduotojas arba sekretorius.
-
Organizacijoje nevyksta jokia arba tik minimali pažanga.
-
Kaip lengvai pritapti tokioje organizacijoje? Kitokią nuomonę pasilaikyk sau, paklusk, nešok aukščiau bambos.
-
Kaip taisyklė, tokiose organizacijose darbuotojai dirba daug metų. Pats vadovas – jau irgi skaičiuoja dvidešimties ar trisdešimties metų darbo stažą šiose pareigose.
Nors darbuotojų kaitos nebuvimą ir menamą lojalumą (iš tikrųjų daugelis patirtų rimtų sunkumų bandydami įsidarbinti kitur) patys nariai įvardija kaip organizacijos privalumą, tai yra trūkumas. Jei keistųsi darbuotojai, vadovas bent jau turėtų ieškoti sprendimo pritraukti naujų specialistų, o tai reiškia būtų priverstas tobulėti, keistis.
Įdomu, kodėl žmonės sutinka egzistuoti tokiose organizacijose? Jos rinkos monopolininkės, ne retai biudžetinės, valstybinės, jose saugu, reikia labai pasistengti, kad atleistų. Ryte ateini, vakare išeini, pervedamas atlyginimas. Kažkas vyksta, bet šiek tiek šone. Darbuotojų įsitraukimas tokiose organizacijose žemas. Nebent viršininkas užeina į kabinetą.
Tokioms organizacijoms ieškoma pokyčių – inicijuojama valstybės tarnybos reforma.
Vyksta susirinkimas. Darbotvarkėje – organizacijos tobulinimas. Atrodo ministerijų, savivaldybių valdininkai galėtų ieškoti sprendimo, kaip išjudinti valstybės ar savivaldybių įmones. Tačiau šiems įėjus pro duris, organizacijos darbuotojai žemai lenkiasi ir pasitinka kaip ponulius, o pastariesiems tad patinka. Kitose situacijose tenka patiems žemintis, o dabar man lenkiasi. O juk mokyklos vadovas be mokytojų būtų niekas, ministerijos valdininkas be jį išlaikančių ir mokesčius mokančių specialistų pats neturėtų darbo.
Įsitvirtinęs vertikalus organizacijų valdymo modelis – ir viena pagrindinių priežasčių, kodėl jaunas perspektyvus specialistas nenori peržengti valstybės įstaigos durų, ir „kietas riešutėlis“ šiandieninės valstybės tarnybos reformos organizatoriams. Jau vien todėl, kad tas daug metų lankstęsis, pats tapęs vadovu visiškai nesąmoningai nori atsigriebti. Taip malonu girdėti: „direktoriau, gal kavutės?“, „kaip pasakysite, ponas direktoriau!“.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė
Komentaras skelbtas Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“
