Visad įdomus klausimas, kas yra socialinė atsakomybė ir kam turiu padėti?
Ar kai pats gaunu naudą iš socialinės atsakomybės (reklamuoju prekės ženklą remdamas sporto rinktinę, susieju savo prekės ženklą su kitu prekės ženklu (pvz., žymaus žmogaus vardu), teikdamas pagalbą didinu reputaciją, plaunu mundurą) – ar tai vis dar socialinė atsakomybė? Gal tai tik gerai apskaičiuoti, racionalūs veiksmai? Yra specialistų, manančių, kad įmonės socialine atsakomybe turėtų rūpintis rinkodaros skyrius.
O gal socialinė atsakomybė – tai finansinė pagalba silpnesniam? Etiškas elgesys su darbuotojais?
Žinome, kad įmonės yra baudžiamos už neatsakingą elgesį. Lietuvoje, tiesa, mažiau; visgi mūsų vartotojų sąmoningumas auga. Ryškiausi neatsakingo elgesio pavyzdžiai – slepiami, nesumokami mokesčiai, korupcija, klientų apgaudinėjimas, žalingas poveikis aplinkai. Kyla minčių, kad pakanka vien nieko neapgaudinėti - toks sąžiningas, teisingas elgesys prisidės prie stipresnės ir sveikesnės visuomenės.
O gal socialinė atsakomybė – tai užslėpta socializmo forma, kai tam tikros visuomenės grupės produktus ir paslaugas ar net kitų uždirbtus pinigus gauna tiesiai į kišenę?
„Amazon“ įkūrėjo J.Bezoso žmona 2019-aisiais po skyrybų įgijo maždaug 60 milijardų turtą. Suprantama, tokio turto neįmanoma gyvenime išnaudoti, todėl didelę dalį pinigų MacKenzie Scott skiria savo pasirinktoms nevyriausybinėms organizacijoms ir nesidomi, kaip šie pinigai yra išleidžiami (Economist, 2021).
„Microsoft“ įkūrėjo ir jo žmonos Bilo ir Melindos Gatesų fondas 2020 m. paramai skyrė beveik 6 mlrd. dolerių. Tenka girdėti istorijų, kai turtingas verslininkas tiesiog dalina pinigus žmonėms gatvėje. Gal kaltės jausmas suspaudė širdį?
Ir „Amazon“, ir „Microsoft“ pinigus uždirbo iš savo klientų. Taigi ir mes prisidėjome prie šių įmonių paramos kitiems. Netiesiogiai, veikiausiai ne savo pasirinkimu. Kas tai? Iš pradžių siekiu ambicingų tikslų, o vėliau jaučiu kaltę ir milijonus dalinu pasauliui?
Dar keistesnė situacija – kai kurių Lietuvos kompanijų laiškas per Kalėdas. „Pinigus, kuriuos norėjome skirti Kalėdinei dovanai jums, mes skyrėme vaikų namams“. Žodžiu, man skirtą dovaną (pinigus) savo sprendimu atidavėme kitam. Aš nieko prieš (paramą vaikų namams). Bet kodėl gi to nepadarėte tiesiog iš savo lėšų?
„Microsoft“ ir „Amazon“ galėtų mažinti kainas, lengvinti sąlygas partneriams, atskleisti algoritmus visų naudojimui (kalbu apie „Google“). Tačiau renkasi agresyviai vykdyti verslą ir tapti rinkos lyderiais, kartais net monopolininkais. Spaudžiu tiekėjus ir partnerius tiek, kiek galių turiu. Ar turėtų būti kitaip? Manau, kad ne. Pasaulis, kuriame nuolaidžiaujame ir pasiduodame, regresuoja. Mūsų tvirtumas skatina kito tvirtumą ir pažangą.
Neturime jausti kaltės dėl to, kad esame sėkmingi.
Neturime jausti kaltės dėl to, kad esame sėkmingi. Dėl to, kad skyrėme laiko, mokėmės, kad atkakliai siekėme savo tikslų. Kad sukūrėme unikalų produktą, kuris atnešė didžiulę finansinę grąžą. Išeitų, prieš susikraudamas turtus, turiu pagalvoti, kas yra socialiai atsakinga – ar parduoti unikalų daiktą brangiai, taip pareikalaujant iš žmonių ir įmonių pinigų, kuriuos jie galėtų išleisti kitam, ir vėliau uždirbtą kapitalą dalinti kam noriu, ar mažinti kainas iki minimumo, kad kaina būtų įmanomai mažiausia. Ar įmanoma pardavinėti sukurtą daiktą kuo pigiau? Nustatyti socialiai atsakingą kainą? Ne, taip nieko nebus. Regresuotume visi. Verslas ir pasaulis juda pirmyn, kai dėdamas pastangas siekia pažangos. Tad... belieka uždirbti daug ir, jei renkuosi, dalį pinigų atiduoti žmonijai, nusprendžiant, kokia pagalba stiprintų, o ne silpnintų jos gavėjus bei visuomenę, augindama išlaikytinių armijas.
O kartais paramą vadinkime tiesiai šviesiai – rinkodaros priemone.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė
Komentaras skelbtas Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“
