Objektyvus realybės suvokimas – viena svarbiausių lyderio savybių. Kiek daug kompanijų užmigusios ant laurų, nenorėdamos matyti realybės tokios, kokia ji yra, nuvažiuoja į griovį. Kiek daug įmonių, žmonių dėl tos pačios priežasties neišnaudoja savo potencialo. Dažnas pavyzdys – verslo savininkas giriasi, kaip kokybiškai jo organizacija teikia paslaugą, konkurentai juos kopijuoja, tačiau kažkodėl pastarieji turi daugiau klientų ir didesnę apyvartą. Neblogas panašios situacijos pavyzdys – Lietuvos socialdemokratų partija. Sunku pasakyti, kas pervertino savo jėgas – ar išrinktas lyderis, ar partijos prezidiumas, tačiau situaciją matome.
Nenoras pripažinti realybės, kad ne viskas yra gerai, neleidžia spręsti problemas ir priimti teisingus sprendimus. Paprastai, puikūs lyderiai yra labai atidūs realybei.
Pati savaime realybė yra neutrali. Mes suteikiame jai prasmę. Kiekvienas smegenyse priimame realybę, priklausomai nuo patirties – neuronų jungčių tinklo, susiformavusio per gyvenimą vienaip, o ne kitaip. Toje pačioje situacijoje vienas mato grėsmę, kitas – galimybes, ženklą susimąstyti ar atsipalaiduoti, nuliūsti ar apsidžiaugti, verkti ar juoktis. Tai mūsų pasirinkimai.
Ką reiškia Lietuvai tvirtai stovėti ant žemės ir blaiviai vertinti realybę? Lietuvoje konkuruoja regione, pasaulyje. Konkurencija – tai kova, varžybos dėl teritorijos, išteklių, prekių, prestižo, garbės ir pripažinimo, galios, įtakos, lyderystės, pelno. Konkurencija atsiranda ten, kur keli žmonės, grupės, valstybės siekia vieno ir to paties, nedalomo tikslo. Čia vieno laimėjimas yra kito pralaimėjimas – nulio sumos žaidimas.
Daliai žmonių mintis apie konkurenciją nepriimtina. Gyvenimo prasmė – mėgautis gyvenimu, kurti, skleistis kaip asmenybei (tai, beje, dar vienas, gražus požiūris į realybę). Tačiau, jei tas žmogus pastebi, kad danams sekasi geriau džiaugtis gyvenimu, tai gali reikšti, kad jis save lygina su kitais, o tai jau yra konkurencijos požymis.
Galbūt Europoje mes galime kalbėti apie visų laimėjimą – kai visi turime naudą, niekas nepralaimi, tačiau kiek tokios kalbos yra realios? Kokiu tikslu tuomet sudaromos reitingų lentelės apie investicijų pritraukimą?
Konkurencija iš esmės pozityvus dalykas, skatinantis augimą ir vystymąsi. Žvelgdamas, kaip kitas auga, galiu suprasti, kad aš irgi galiu augti. Ar neatsiras noras augti labiau (konkuruoti)? Tai jau priklausys nuo jūsų smegenų sinapsių tinklo, kitaip tariant, asmeninės patirties.
Taigi valstybės konkuruoja. Žvelgiant į pasaulio žemėlapį, visų pirma, ryškėja tokios valstybės kaip JAV, Šiaurės Korėja, Rusija, Kinija. Valstybės, kurios matuojasi galia.
Kas yra Lietuva? Tai maža valstybė prie Baltijos jūros, Rusijos pašonėje, rytinis ES kraštas. Kokia mūsų valstybės paskirtis? Būti lietuvių šalimi? Būti laimingai gyvenančių lietuvių šalimi? Būti pasauliniu žaidėju? Atsiverčiu Lietuvos valstybės strategiją 2030 metams.
Štai kas parašyta: „Lietuva – sumani šalis, kurioje gera gyventi ir dirbti. Tai šalis, kurioje skatinamas žmonių kūrybiškumas, saviraiška ir kurios gerovę kuria atsakingi, kūrybingi ir atviri žmonės. Puoselėdami savo šalį, branginsime istorinę atmintį, tausosime aplinką, mokysimės iš geriausios kitų šalių patirties, sieksime kultūrinio, socialinio ir ekonominio bendrumo su Šiaurės ir Baltijos regiono valstybėmis.“ Nežinau, kaip Jums, man skamba kaip „būsime geras vaikas, gera sesė/brolis“. Jokio išskirtinumo, ambicijos, unikalumo. Gal pakeisti šio komentaro antraštę į „Lietuva – gera mergaitė“...?
Kokios kortos Lietuvos rankose? Šiandien esame ES ir NATO nariai ir kol kas priskiriame tai prie stiprybių. Augantis Vilnius ir Kaunas, besiskleidžianti Klaipėda, darbštūs ir šviesūs žmonės – tai mūsų koziriai. Per dvidešimt aštuonerius nepriklausomybės metus Lietuvos ekonomika augo daugiau nei dvigubai. Šiandien turime startuolius, IT hub‘us, kultūros renginių pasiūlą, gerus restoranus, #metoo, eitynes už gyvūnus, kitaip tariant, esame normali Europos valstybė.
Kas yra Lietuva? Tai maža valstybė prie Baltijos jūros, Rusijos pašonėje, rytinis ES kraštas. Kokia mūsų valstybės paskirtis? Būti lietuvių šalimi? Būti laimingai gyvenančių lietuvių šalimi? Būti pasauliniu žaidėju?
Vis dar silpnoji mūsų grandis – didelis valstybės aparatas, korupcija, emigracija ir švietimas. Tikrai nepadeda įsisenėjusi alkoholizmo liga. Galima dėl to ginčytis, visgi savaitraštis „The Economist“ šį faktą apie Lietuvą savo publikacijose paminėjo du kartus per pastarąjį mėnesį. Atrodo, pajudėjo ledai sveikatos apsaugos srityje. Ilgai laukta, tikėkimės tvaraus pokyčio.
Kur mes save nuvertiname? Taip, esame šalia agresyvaus, nesąžiningo „monstro“ (dar vienas požiūris į realybę; o gal „sergančio meškino“?) – Rusijos. Galime nuolat dėl to dejuoti ir gąsdintis, visgi kaip tai sprendžia problemą? Esame ne vieni. Su šia grėsme susiduria ir Latvija, Estija, Ukraina, Gruzija, kitos buvusios Sovietų Respublikos, nerimauja Suomija, Švedija, Norvegija.
Žvelgiant į mūsų viziją 2030 metams akivaizdu, kad ambicija, išdidumas ir drąsa – vis dar nėra mūsų stiprybės. Save aktualizavęs žmogus – tai žmogus, kuris daro tai, kam, rodos, yra sutvertas. Žvelgiant į jį, nekyla abejonių, kad jis yra savo vietoje – klesti ir džiaugiasi, tapo tuo, kuo ir turėjo būti. O kas yra save aktualizavusi Lietuva?
Prieš dešimtmetį skambiai įvardijome (beveik ir pasijuokėme) – tapsime regiono lydere. Įmanoma. Tai galime padaryti darbais, ne šnekomis. O darbai prasideda nuo asmeninės ir politinės disciplinos – drąsos ir atkaklaus darbo.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
