Visgi negaliu visko mesti, turiu rimtų įsipareigojimų. Nenoriu išduoti klientų, šeimos narių, ir galų gale man labai patinka mano veikla. Todėl rašau apie meilę darbui. Siekiu didelių tikslų, turiu ambicijų, todėl įrašus papildau „tikslai mus padaro gyvenimo autoriais, suteikia mūsų gyvenimui kryptį ir prasmę“.
Svarbu suburti bendraminčius – būti priimtam, suprastam.
Skaitau išsiskyrusios moters pasisakymą: „Meilė trunka trejus metus, o pradžioje būna aštuoni mėnesiai įsimylėjimo. Per tą laiką šiek tiek apsidaužai, apsipyksti ir jei po trejų metų žmonių gyvenime neatsiranda naujas projektas – vaikai, šuo, bendras namas, bendros kelionės – žmonės išsiskiria. Tai yra kaip taisyklė.“ Vadinasi, jei gyvenate kartu, jus sieja tik buitinis projektas.
Santuokiniu gyvenimu ir daugiau nusivylusių: „Rutina arba akivaizdi poza ilgalaikėse santuokose vadinama darna, o tąsus kaip latviškas kisielius šeimų nuobodulys žurnaluose pateikiamas kaip išsipildymas.“
O gal mes visad kryžkelėse ir nerimaujame, ar teisingas mūsų kelias? Gal graužiamės, kad kitame būtų buvę geriau? Kai įrodai sau – šis geriausias, lyg ir ramiau pasidaro.
Šeimos, kurių valtis atlaikė audras ir negandas, kažkodėl taip pat bando teisinti savo gyvenimo būdą, o gal ir palenkti savo pusėn daugiau bendrakeleivių: „Tikra meilė – tai švelnumas ir rūpestis vienas kitu“, „Tik kentėję ir drauge kovoję sutuoktiniai patiria, jog šios pastangos atsiperka. Atradome prasmę, mokėmės, pažinome vienas kitą.“ Net pats popiežius: „šeima – tai arčiausiai jūsų esanti ligoninė“.
Sąjungininkų ieškoma ir kitose srityse: politinių pažiūrų, klimato kaitos, mitybos, sveikos gyvensenos, savo tiesą skelbia darbdaviai ir darbuotojai, namų šeimininkės ir karjeros moterys, abstinentai ir gurmanai, besinaudojantys ES parama ir į ją su panieka žvelgiantys menininkai.
Nuo triūso viešose erdvėse pavargę veganai skundžiasi sunkia dalia: „dažnai lengviau yra pripažinti (įrodyti) kitokį požiūrį, religiją, lytinę orientaciją nei mėsos nevalgymą“. Mėsėdžiai pridėdami sultingo kepsnio nuotrauką džiaugiasi (kol kas dar be kaltės): „Žmogus yra visaėdis gyvūnas, nepaisant veganizmo ar vegetarizmo šalininkų įsitikinimų. Geriausiai funkcionuojame valgydami abiejų kilmių produktus – augalinių ir gyvulinių!”
Maratoną bėgantis entuziastas: „Bėgu maratoną, nes tai kultūringa. Bėgimas kultivuoja sielą ir lavina kūną. Švaru, natūralu, žmogiška. Jokių variklių, jokios smarvės, jokių fejerverkų. Himnas, startas, maratonas, finišas, medalis.“
Mėgstantis sofos komfortą atkerta: „Kam taip save kankinti??? Jei nugali save, tai kas laimėjo???“
Mano įrašas – tik (ir tik) nuotrauka to, kaip gyvenu, ką – siaurąja ir plačiąja prasme – valgau šiandien (rytoj gali būti jau kitaip). Kodėl man svarbu paaiškinti, kaip gyvenu? Parodyti, kad tai teisinga? Ar jaučiuosi vienišas, nesuprastas? O gal mes visad kryžkelėse ir nerimaujame, ar teisingas mūsų kelias? Gal graužiamės, kad kitame būtų buvę geriau? Kai įrodai sau – šis geriausias, lyg ir ramiau pasidaro.
Atsidarau feisbuką. Šią minutę mano įrašas galėtų skambėti taip: „Kai suvoki savo trapumą, vietoj geležinių tobulumo šarvų susupi save į minkštą, šiltą, putlią priėmimo antklodę, ir niekam nieko įrodyti nebereikia.“ Prasideda dar viena darbo savaitė.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė
Komentaras skelbtas Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“
