Kuklumas – tai pasirinkimas nedemonstruoti savo gėrybių: proto, dvasios, materialinių. Tai galbūt net galvojimas, kad jų ir neturiu tiek daug ar jos nėra išskirtinės, kad galėčiau jas rodyti kitiems. O galbūt tai nenoras užgauti kitus žmones, o gal manymas, kad esu nepakankamai (arba „kodėl turėčiau būti“) įdomus kitiems.
Kuklumas ir nuolankumas – krikščioniškos vertybės. Nors lygiai taip jį pabrėžia ir kitos religijos, pavyzdžiui, islamas ar budizmas. Kuklumas reiškiasi santykiu su savimi, santykiu su kitais žmonėmis ir santykiu su Dievu ar pasauliu, gamta, aukštesne jėga.
Daugelis dalykų buvo už mus nuspręsta: socialinė klasė, profesija, geografija, o kartais ir šeima.
Kodėl anksčiau buvo madinga demonstruoti pabrėžtiną kuklumą, mandagumą ir nuolankumą? Dar prieš keletą dešimtmečių buvo mažiau galimybių, laisvės pačiam kurti savo gyvenimą. Daugelis dalykų buvo už mus nuspręsta: socialinė klasė, profesija, geografija, o kartais ir šeima. Tai galbūt ir nereiškia, kad gyvenimas buvo dvasiškai skurdesnis, veikiau atvirkščiai. Kartais žvelgdama į šiandienius daugiaspalvius, ryškius vaikų žaislus, kurie neva simbolizuoja kūrybiškumą, pagalvoju, kad vaiko kūrybiškumas kuo puikiausiai gali reikštis ir reiškiasi žaidžiant su paprastu akmeniu, mediniu pagaliuku, virve, vandeniu...
Kas priešinga kuklumui? Žavėjimasis savimi ir puikybė? O gal drąsa? O gal gebėjimas pristatyti save ir savo kūrybą?
Yra žmonių, kurie tiesiog stebina gebėjimu girtis, reklamuoti savo idėjas, verslą. Galima bjaurėtis: „na, kiek galima savimi puikuotis?“, o galima ir žavėtis: „žmogus drąsiai ir nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Jei pats netikės, kaip kiti juo patikės?“.
Ar mes gimėme kuklūs? Tikrai ne. Tai vertybė, kurią įgijome ar išmokome pakeliui. Ar ji mums padeda? Na, ji tikrai apsaugo nuo rizikos. Nes būti drąsiu, atsiskleisti – tai rizikuoti. Kad nepriims. Tad kuklumas – tai apsauga?
Šiandien, informacijos ir gausos pasaulyje, jei nori kažkuo tapti, turi būti pastebėtas, vadinasi, turi mokėti save pristatyti. Nebūtinai girtis, bet būti tvirtas, drąsus ir turbūt ne kuklus... Kukliu gali būti, kai jau esi įvertintas.
Čia į galvą ateina istorija, nutikusi prieš dešimtmetį. Mokantis doktorantūroje, vienas žymiu save laikantis mokslininkas sakė sveikinimo kalbą: „Mieli doktorantai, linkiu Jums būti moksliškai kukliais. Jūs galbūt klausiate, ką reiškia būti moksliškai kukliu? Iš pradžių mes galvojame, kad žinome viską. Tačiau, kai pradedame tyrinėti, suprantame, kiek daug nežinome. Vėliau iš tiesų įgyjame daug žinių. Tuomet mes galime didžiuotis, o galime ir būti moksliškai kuklūs. Tai štai, aš jau esu moksliškai kuklus... Ir jums linkiu tokiais tapti.“ Taigi, toks turtingas, kad jau net „kuklus“.
Dalyvaujant tarptautinėse konferencijose, ypač JAV, sunku būdavo priprasti prie bendro tono – kuo geriau save pristatyti, išaukštinti.
Ar šiandien įmanoma daug pasiekti būnant kukliu? Vargu. Kiekvienas gali tapti lyderiu, išleisti knygą, pradėti verslą. Gali būti kuklus, jei esi labai talentingas, jei daug dirbi. Galbūt tave ir pastebės. Bet... gali būti, kad ir ne.
Na, o jei tau rūpi ramybė, tyluma, nesvarbus įvertinimas, tuomet, taip – kuklumas tavo bendrakeleivis.
Tiesa, rašydama šį komentarą susimąsčiau, kokius kuklius žmones pažįstu šiame pasaulyje? Tai žmonės, kuriems daugiau nei 60 ir jie nuostabios, gilios asmenybės. Savo srities profesionalai, kurie kantriai darė tai, ką išmano geriausiai, nesivaikydami šlovės.
Ar jie sulaukė įvertinimo? Kažkiek. Ar jie laimingi? Galbūt taip, kažkur giliai savo sielos kertelėje myli ir priima gyvenimą. Ar jų širdyje gyvena nuoskauda, kad yra nepakankamai įvertinti? Manau, irgi taip...
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Alisa Miniotaitė: Akcininko mentalitetas. Vadovo mentalitetas. Darbuotojo mentalitetas
