„Bet jis įkurdino savo sąžinėj rūstų teisėją – idealą, ir nuo to laiko visas jo vidaus gyvenimas ėjo konvulsyviais sukrėtimais, nuopuoliais, atgailomis ir susigraužimais“ (V.Mykolaitis-Putinas, „Altorių šešėly“).
Daug tenka matyti žmonių, kurie mėgsta save graužti ir kritikuoti. Vieni garsiau, kiti tyliau. Ir netgi tas, kuris, rodos, toks kritiškas tik kitiems, dažniausia visų pirma yra toks negailestingas pats sau. Pastebiu, kaip uoliai save pliekiame ir visiškai neatleidžiame sau nesėkmių. Aišku, mūsų santykis su pačiu savimi atspindi mūsų santykį su kitais.
Tas, kuris, rodos, toks kritiškas tik kitiems, dažniausia visų pirma yra toks negailestingas pats sau.
Gajūs mūsuose ir įvairūs su tuo susiję mitai. Pavyzdžiui, jei savęs nesmerksiu, nebūsiu sau perdėm reiklus – degraduosiu. Jei dirbsiu su malonumu, be įtampos – nieko nepasieksiu, tapsiu vėjo pamušalu. Jei nori ką nors pasiekti, turi daug ir sunkiai dirbti. Jei vaiką per daug girsi, jis užaugs nevykėlis.
Gal pastaruosiuose žodžiuose ir yra atsakymas? Nuo vaikystės per mažai girdėjome gerų, mus priimančių žodžių. Pabrėžiama, kaip svarbu tapti, turėti, o ne būti. Ir ypač rūpi tėvams – kad jų vaikas taptų kažkuo dideliu, kad pasiektų. Esi geras, kai pasieki – savo savivertę susiejame su pasiekimais. Ar klausiame savęs, ar vaikas bus laimingas? Taip pat ir savo pavyzdžiu per mažai perduodame žinią apie laimę. Karta, kuri gimė sovietmečiu, o brendo nepriklausomoje Lietuvoje, yra ypač įsikinkiusi į gerovės kūrimą, kuriame nėra daug džiaugsmo.
Ar tas vidinis, mumyse tūnantis piktuolis, tas kritikas – tai mūsų sąžinė? Sąžinė padaro mus žmonėmis. Padeda atskirti gera nuo blogo ir elgtis pagal šį atskyrimą. Katekizme rašoma: pirmoji sąžinės ugdymo mokykla yra savikritika. Gal ir tikrai tas vidinis kritikas, vidinis teisėjas, vidinis cenzorius padeda mums tapti geresniais žmonėmis. Bet kodėl taip dažnai mes būname tokie kritiški patys sau?!
1974 m. T.Gallwey parašė knygą „Vidinis teniso žaidimas“ – apie vidinį kritiką, kuris kreipia mūsų žvilgsnį ne į sėkmę, o į galinčią ištikti nesėkmę, nepasitikintį mūsų pačių gebėjimais ir mokantį „reikiamu“ momentu pakuždėti ką nors panašaus į „nevykėlis, taip ir žinojau, kad taip bus“.
Bėda ta, kad sąžinė ir vidinis kritikas suplakami į vieną. Rodos, kuo didesnė sąžinė, tuo geriau. Bet kai vidinis kritikas toks didelis, net negaliu imtis veiksmų, nes bijau nesėkmės.
Jau girdžiu ataidinčias replikas – pažiūrėkime į pietiečius, tinginius ir veltėdžius (čia galima buvo surašyti daug rasistinių ir nacionalistinių pavyzdžių) – jie nieko nedaro, tik bambą krapšto! Taip, tai kitas kraštutinumas, aš jo ir nesiūlau.
Kunigas V.Vaškelis (Lietuvos žinios, 2016 08 06 d.) nurodo: „Ypač liberali, rėksmingoji, sensacijų besivaikanti ir nuo moralinių „varžtų“ ištrūkusi žiniasklaida daugeliui skiepija tokius pseudomodernaus gyvenimo būdus (jų esmė – kiek tik įmanoma iš šio gyvenimo iščiulpti visus malonumų syvus), iš kurių sklinda moralinių puvėsių tvaikas, užnuodijantis ypač jaunimo sąžinę.“ Parodomas kitas kraštutinumas. Suprask, džiaugtis gyvenimu – nuodėmė. Dažnai taip ir augame, nemokėdami džiaugtis net mažais dalykais.
Bėda ta, kad sąžinė ir vidinis kritikas suplakami į vieną. Rodos, kuo didesnė sąžinė, tuo geriau. Bet kai vidinis kritikas toks didelis, net negaliu imtis veiksmų, nes bijau nesėkmės.
Psichiatras ir rašytojas Irvinas Yalomas taikliai pastebėjo, kad suaugame tuomet, kai tampame patys sau mama ir tėčiu. Kai gebame patys save palaikyti, save paguosti, sau teikti meilę ir būti sau lojalūs. Pasitikėti savimi. Ir nuraminti tą vidinį kritiką, kai jis mums nepadeda. Kai neleidžia džiaugtis gyvenimu, būti ramiu ir gerai nusiteikusiu.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
